Dievo Motinai – archaiška salantiškių giesmė

Nežinomas dailininkas, XVII. P. Vaniuchino nuotr., 2013.Salantuose nuo senų laikų garbinamas stebuklingas paveikslas kairiajame bažnyčios altoriuje. Maldininkai tiki, kad Salantų Švč. Dievo Motinos paveikslas yra stebuklingas ir turi gydomųjų galių. Apie tai byloja prie paveikslo prikabinti votai – sidabrines širdeles, rankeles, kojas, plokšteles su įrašais ar figūromis. Tai žmonių pamaldumo ir tikėjimo ženklai.

Šis paveikslas anksčiau puošė pirmųjų Salantų bažnyčių centrinius altorius. Manoma, kad paveikslas tapytas XVII a. ir tik vėliau papuoštas sidabriniais aptaisais. Apie tai liudija ir 1918 m. Salantų bažnyčios vizitacijos aktas, kuriame nurodoma, kad paveikslas yra iš lenkų karaliaus ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio Zigmanto III laikų. Apie tai liudija įrašas paveiksle iš vienos pusės „civitas Vilnen“ ir iš kitos pusės „Sigismundus III rex“.

Nors jau XVII a. liaudis giedojo daug lietuviškų, originalių giesmių, kurių nemaža įtraukta į 1826 m. Vilniuje išleistas „Kantičkas žemaitiškas“, tačiau šiame giesmyne nėra lietuviškos originalios giesmės, skirtos Salantų Švč. Dievo Motinai.

2010 m. žiemą tvarkant ir skaitmeninant Salantų Romos Katalikų bažnyčios parapijos archyvą, netikėtai buvo aptiktas 1941 m. rašytas laiškas matyt Salantų klebonui. Laiške Brigita Baranauskaitė pasakoja apie stebuklingąjį Salantų Švč. Dievo Motinos paveikslą, apie jo stebuklingas galias. Laiške autorė nurodo, kad jai dar tėveliai pasakodavo, kad Salantuose yra Šventa Motina Stebuklingoji ir jai giedama giesmė. Be abejo, laiške B. Baranauskaitė pateikia ir giesmę skirtą Salantų Švč. Dievo Motinai. Tikėtina, kad seniausią giesmę Salantų Švč. Dievo Motinai parašė kuris nors Salantų kunigas mansijonaras ir pritaikė liaudžiai giedoti. Reikia tikėti, kad nuo šiol ši giesmė vėl atgims ir dar ilgus metus bus giedama Salantų bažnyčioje Salantų Švč. Dievo Motinai.

 

GĖISMIE APIE STEBUKLINGA PANELĖ ŠVĖNČIAUSĖ BAŽNĪČIUO SALONTŪ

 

Palinksmink, Pana Tu, mumis vargūsė,

garbinsem Tavi mes Tava nomūsė,

cūdūsė Tava švėntūsė,

abruozdė Salontūsė.

 

Adarīk akis mums ėš meilės sava,

kad pažintumem mes Muotina sava –

Tavi, Švėnčiausė Marija,

Ruojaus skaisčiausė lelėjė.

 

Nežinuom tėkrā, kāp garbintė Tavi:

svieta puikībės didesnės už Tavi,

geresnei mīlem mes griekus

nekāp Marijas apiekas.

 

Apkalb vėns kėta kaipo berazumē,

niekou nekaltus ėš svieta ėšvara,

daug īra pėktū lėižoviu,

kāp marės vondinie žuviu.

 

Apkalbiejimās vis ta ėr už nieka,

ėšpėktū misliu turem sau patieka,

mislij, kon pėktā darītė,

kāp žuves žuvelė rītė.

 

Jaujau ne vėns būtumiem pražovė,

kad būt pagelbas Marijės nebovė,

bet mus Muotina loskava

užstuoji abruozdė sava.

 

Tu išgelbiejē ne vėina griešninka,

iš peklas tinkla dūšiu prīšininka.

Prašuom mes Tavės širdingā:

-Atlēsk mums kaltės meilingā.

 

Gelbiek mus, Muotin, nug tuos neduorībės,

nug svieta velnė ėr kūna bjaurībės,

douk mums maluonės teisībės

ėš sava švėntuos gierībės.

 

Omes vėsaduos Tavi garbinsem,

pakuol ont svieta čiuonā gīvensem,

garbinsem neparstuodamė

abruozdėTava švėntamė.

 

Išprašīk idant mes Dongou būtumem,

veida švėnčiausi Tava regietumem

su Sūnu Tava mīliausiu

Jėzu, Puonu brongiausiu. Amen

 

(P. Vaniuchino redakcija, muzika kaip „Sveika Panele, cūdais pagarbinta“ giesmės).