Iš Salantų bažnyčios praeities. II dalis

Fot. Tomas Nalenč Gorskis (?). © Žemaičių vyskupystės muziejaus nuotrauka, GEK-2079.Skaudūs parapijai buvo XVIII a. pradžios karas su švedais bei 1710 m. maro epidemija, nusinešusi daugybę parapijiečių gyvybių. Salantų bažnyčiai užrašytuose kaimuose 1715 m. buvo likę tik trys baudžiauninkų sodybos. Buvo sugriauta ir bažnyčia.

P. Urbonavičius teigė, kad 1724-1725 m. Salantuose Kazimiero Oginskio pastatyta nauja medžio bažnyčia, tačiau bažnyčios vizitacijos aktai teigia visai ką kita. 1806 m. vizitacijos akte nurodoma, kad 1724 m. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų titulo bažnyčia pastatyta koliatorių Vainų ir Oginskių, kuri 1750 03 07 konsekruota Žemaičių vyskupo Antano Tiškevičiaus.

Tuo metu Salantų dvarą valdė Jurgis Vaina ir jo žmona Ona de Miunster – Vainienė (Anna de Münster), kurie kartu su Kazimieru Oginskiu ir jo žmona Eleonora Vainaite (E. Vainaitė buvo Motiejaus Vainos duktė – aut. past.) ir pastatydino minėtąją bažnyčią. Čia verta prisiminti 1675 m. pasirašytą Motiejaus ir Benedikto Vainų raštą, kurie pasidalinę Salantų dvaro valdas amžiams apsiėmė taisyti bažnyčią.

Bažnyčia buvo medinė, vienanavė su gotiškų proporcijų penkiasiene apside. Bažnyčios apsidės eksterjere kabojo krucifiksas su stogeliu. Šoninius fasadus skaidė stačiakampiai langai su pusapskritėmis sąramomis. Kaip liudija vizitacijos aktai bažnyčioje buvo 22 langai. Stogas - aukštas, dvišlaitis, dengtas malksnomis. Į šonus išsikišusias siauras koplyčias dengė pratęsti stogo šlaitai. Stogo centrą - kryžmą pabrėžė, kelių tarpsnių, aštuoniakampis bokštelis, su vingraus silueto šalmu, kurį užbaigė, kalvio darbo, meniškai nukaltas geležinis kryžius. Bokštelyje buvo maži arkos formos langeliai, o viduje kabojo nedidelis varpas svėręs du akmenis. Stogo sparnų galus taip pat puošė du mažyčiai bokšteliai su kalvio darbo geležiniais kryžiais. 1821 m. vizitacijos akte pažymėta, jog bokšteliai dažyti žalia spalva ir 1820 m. naujai suremontuoti koliatoriaus Leopoldo Gorskio.Fot. Tomas Nalenč Gorskis (?). © Žemaičių vyskupystės muziejaus nuotrauka, GEK-2079.

Vizitacijos aktai teigia, kad bažnyčioje buvo septynios durys. Į bažnyčios prieangį vedė trejos durys iš kurių vienos buvo dvivėrės, ąžuolinės. Pastarosios buvo meniškos. Augalinio motyvo drožiniais ir rombų raštu apkaltas duris pagyvino vinys su stambiomis galvutėmis. Jas kaip ir pačią bažnyčią 1930 m. įamžino Paulius Galaunė knygoje „Lietuvių liaudies menas“.

Iš prieangio į bažnyčia vedė vienos dvivėrės. Iš šventoriaus buvo galima patekti į zakristiją, o iš zakristijos į bažnyčią. Iš bažnyčios buvo galima patekti į pirmą ir antrą zakristijas.

Bažnyčios vidaus dekoras nebuvo sudėtingas. Grindys buvo išklotos lentomis. Lubos lenkto skliauto formos, dažytos baltai kaip ir sienos. Presbiteriją skyrė sija su užrašu ir krucifiksu.

Svarbiausias bažnyčios interjero akcentas - altoriai. Vizitacijos (1806, 1821, 1827, 1839, 1841 ir 1850 ) aktai liudija, kad jų bažnyčioje yra devyni.

Pirmasis didysis altorius dviejų tarpsnių, staliaus ir drožėjų darbo, vietomis dažytas, kai kur paauksuotas. Pirmajame altoriaus tarpsnyje įtaisyta Švč. Dievo Motinos su sidabriniais aptaisais paveikslas, kuris uždengiamas kitu - Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų paveikslu. Tame altoriuje tabernakulis Švč. Sakramentui laikyti, o virš jo varinis kryžius.

Nežinomas fotografas. Nuotr. iš P. Vaniuchino archyvo. Kretingos muziejaus eksponatas, GEK 7482.Nors minėti dokumentai nepateikia daugiau žinių apie Didžiojo altoriaus Švč. Dievo Motinos paveikslą, reikia manyti, kad šis paveikslas buvo perkeltas iš senosios bažnyčios, o sidabriniai aptaisai 1781 m. atnaujinti.

1781 03 16 Salantų dvaro pajamų - išlaidų knygoje pažymėta, kad kunigui klebonui už Vilniuje padarytas išlaidas, dengiant sidabru Salantų didžiojo altoriaus Švč. Mergelės atvaizdo rūbą, jo malonybės Geradarės (Onos Vainienės – aut. past.) valia grąžinta 84 timpos ir 2 šeštokai.

Didžiojo altoriaus šonuose stovi dar du altoriai. Kairėje pusėje iškyla staliaus ir drožėjų darbo, vietomis dažytas, kai kur paauksuotas altorius. Jo pirmajame tarpsnyje įtaisytas Švč. Mergelės Sopulingosios paveikslas, antrajame – erškėčiais vainikuoto Jėzaus paveikslas. Kitas altorius dešinėje pusėje, taip pat kaip ir kairysis altorius, staliaus ir drožėjų darbo, vietomis dažytas, kai kur paauksuotas. Šį altorių puošė Nukryžiuoto Jėzaus figūra. Minėti altoriai stovėjo presbiterijoje, kuriuos nuo bažnyčios erdvės skyrė medinės grotos.

Evangelijos pusėje (žiūrint į altorių, kairioje bažnyčios pusėje) iškyla staliaus darbo, dviejų tarpsnių altorius. Pirmajame – šv. Angelų Sargų, o antrajame tarpsnyje įtaisytas Dievo Tėvo paveikslas. Šalia šio altoriaus iškyla staliaus ir drožėjų darbo šv. Antano titulo altorius, kurio viršutiniame tarpsnyje įtaisytas šv. Tadeušo paveikslas. Kitas drožėjų darbo trijų tarpsnių altorius. Pirmajame jo tarpsnyje 1819 m. naujai įtaisytas šv. Juozapo paveikslas, antrajame – šv. Kazimiero, o trečiąjį tarpsnį puošė Nukryžiuotojo Kristaus atvaizdas.P. Vaniuchino nuotr., 2010.

Skaitinių pusėje (žiūrint į altorių, dešinėje bažnyčios pusėje) iškyla staliaus ir drožėjų darbo altorius, kurio pirmajame – šv. Onos, Švč. Mergelės ir šv. Joakimo paveikslas, o antrąjį šio altoriaus tarpsnį puošė šv. Mykolo paveikslas. Švč. Trejybės titulo altorius – staliaus ir drožėjų darbo, dažytas. Šio altoriaus pirmajame tarpsnyje įtaisytas Švč. Trejybės paveikslas, žemiau patriarchų šv. Jono ir šv. Felikso (Trinitorių ordino steigėjų) paveikslas ir Antakalnio Jėzaus figūra. Kitame šio altoriaus tarpsnyje įtaisytas kankinių šv. Kotrynos ir šv. Cecilijos paveikslas. Kitame dažytame, staliaus ir drožėjų darbo altoriuje įtaisytas šv. Jurgio paveikslas. Dokumentuose nurodoma, kad kai kurie altoriai yra seni ir jiems reikalingas taisymas.

Abipus presbiterijos glaudėsi dvi zakristijos. Viena skirta pasiruošti pamaldoms, kurioje lentų grindys, o kita - liturginiams rūbams ir reikmenims susidėti, kurioje įtaisytas langas su geležinėmis grotomis. Šalia šv. Angelų Sargų altoriaus, prie sienos buvo pritvirtinta sakykla. Ji staliaus ir drožėjų darbo, dažyta, vietomis paauksuota. Sakyklą puošė drožėjų darbo baldakimas, kuris taip pat buvo dažytas, vietomis paauksuotas. Į sakyklą buvo galima įeiti per zakristiją. Kaip nurodo minėti dokumentai, prie Švč. Trejybės ir šv. Jurgio altorių buvo staliaus ir drožėjų darbo, dažyta, vietomis paauksuota krikštykla, o virš jos - šv. Jono [Krikštytojo] paveikslas. Bažnyčioje buvo devynios klausyklos iš kurių trys staliaus ir drožėjų darbo. Abiejuose šonuose buvo dvylika suolų ir vienas dažytas suolas skirtas koliatoriams. Presbiterijoje buvo dvi stalės skirtos kunigams mansijonarams. Jos - staliaus ir drožėjų darbo, dažytos. Stalių atkaltės arabeskomis drožinėtos, vietomis paauksuotos. Virš prieangio įrengtame chore buvo aštuonių balsų vargonai.

Po bažnyčios grindimis buvo išmūryti trys rūsiai. Po didžiuoju altoriumi, išmūrytame rūsyje, buvo laidojami bažnyčios koliatoriai. Skaitinių pusėje, po Švč. Trejybės titulo altoriumi įrengtame rūsyje amžinam poilsiui atguldavo bažnyčios klebonai, o Evangelijos pusėje, po šv. Antano titulo altoriumi išmūrytame rūsyje nuo seno buvo laidojami žymesni parapijiečiai.

P. Vaniuchino nuotr., 2013.Reikia paminėti, kad šios bažnyčios rūsiuose buvo palaidoti: Užvenčio seniūnai ir Salantų dvarininkai Jurgis (iki †1745) ir Ona (†1785) Vainos, jų sūnus Petihorcų vėliavininkas Mykolas Vaina (†1757), Žemaitijos kaštelionas Mykolas Gorskis (†1776) ir jo žmona Marijona Vainaitė - Gorskienė (†1767) ir kiti.

Minėti rūsiai nuolatos buvo prižiūrimi ir taisomi koliatorių lėšomis. Štai 1766 – 1771 metų Salantų dvaro pajamų - išlaidų knygoje pažymėta, kad 1766 05 21 Motiejui Budriui už šv. Onos altoriaus perstatymą ir postamento (rūsyje) padarymą sumokėta 5 timpos. 1766 07 30 Jokūbui Čiuprynai, Salantų mūrininkui, už šv. Onos altoriaus apmūrijimą, didžiojo rūsio ir rūsio po Švč. Trejybės altoriumi sutaisymą sumokėta 5 timpos. 1767 03 24 Budriui už katafalko ir postamento karstams rūsyje padarymą sumokėta 5 timpos. 1771 10 26 mūrininkui Pilikauskui už fundatorių rūsio Salantų bažnyčioje sutaisymą sumokėta 70 timpų.

Laikui bėgant, karstai suiro, o palaikai greičiausiai buvo perlaidoti, tačiau šio fakto nepatvirtina joks dokumentas. Tik 1821 m. bažnyčios vizitacijos akte, sidabro skyriuje įrašyta sidabro skarda nuo koliatoriaus Vainos karsto, kuri sveria 6 svarus (reikia manyti, kad tai buvo sidabrinės karstinės plokštės - aut. pastaba).

Senos kartos salantiškiai pasakodavo, kad kasant dabartinės bažnyčios pamatus, buvo randami žmonių kaulai, kurie buvo surinkti ir užkasti ties ta vieta, kur šiuo metu stovi centrinis bažnyčios altorius. Reiktų manyti, kad tai buvo anksčiau bažnyčios rūsiuose palaidotų žmonių kaulai.P. Vaniuchino nuotr., 2010.

Virš koliatorių rūsio, prieš presbiterijos grotas, bažnyčios grindyse buvo įtaisyta smiltainio, apkaustyta užrašais ir herbais, koliatoriaus Stanislovo Kazimiero Vainos antkapinė plokštė. 

Iki šių dienų Lietuvos didžiojo prievaizos, Gandingos tijūno, Plungės ir Palangos seniūno Stanislovo Kazimiero Vainos (†1649) antkapinė plokštė nėra išlikusi. 1906 metais, griaunant bažnyčią, ji buvo neapsaugota. Jos metaliniai papuošimai, herbo skydas ir užrašai buvo nuplėšyti, o pati lenta sudaužyta.

Kunigas P. Urbonavičius rašė: „<…> Sugriovus senąją bažnyčią ir nesant uždaros vietos tai smėlio lentai laikyti, plėšikėliai, pasipelnyti norėdami, nakties metu nulupinėjo bronzinius pagražinimus, ir visa lenta subyrėjo į skeveldras <…>“.

Praėjusio šimtmečio antroje pusėje, antkapinės plokštės metaliniai fragmentai (nuolaužos) buvo aptiktos Salantų bažnyčioje. Jas suradęs salantiškis (šio staripsnio autoriui pavardė yra žinoma – aut. past) jas perdavė į salantiškio Alekso Gapanavičiaus (1918–1998) asmeninį muziejų ir ten buvo eksponuojamos iki kolekcionieriaus mirties. Muziejaus ekspozicijoje buvo jungtinis herbinis skydas, liūto galva (kaukė) be antabos, užrašų ir ornamentų su sparnuota angeliuko galva fragmentai. Septyniose bronzinėse nuolaužų lentelėse didžiosiomis raidėmis iškiliu šriftu, lotynų kalba buvo užrašyta: PRÆFECTV…// MAGNI DVCAI…//…AVS CASIMIRVS //…TANISI POŁONG //…OW WOINA // ... MOLO // …NNO DOMINI 1649…//.

P. Vaniuchino nuotr., 2012.

Į žiūrovus atkreipta antkapinė plokštė buvo įtaisyta bažnyčios grindyse prieš presbiteriją. Ji - stačiakampio formos, smiltainio. Kraštai puošti metaliniais sparnuotų angeliukų galvomis ir augalinio motyvo ornamentais. Antkapinės plokštės centre, įkomponuotas jungtinis Stanislovo Kazimiero Vainos herbinis skydas su papuošimais ir trimis kalavijais po juo. Herbo skydas – ketvirčiuotas (padalytas į keturis laukus). Pirmame skydo lauke buvo Trijų ragų (Trąby), antrame – Kirvio (Oksza), trečiame – Dvigubos lelijos (Gozdawa) ir ketvirtame – Radvano (Radwan) herbai. Keturis herbus sujungė mažesnis skydas (vadinamas herbo širdimi), kuriame buvo pavaizduotos dvi horizontalios juostos (paprastai Stanislovo Kazimiero Vainos jungtiniame herbo širdyje būdavo Korčako (Korczak) herbas, kuriame pavaizduotos trys horizontalios juostos – aut. past.). Virš herbinio skydo buvo įtaisyti metaliniai užrašai. Lygiagrečiai, iš abiejų pusių po tris, herbo skydo ir užrašų šonuose, buvo įtaisytos liūtų galvos (kaukės), nasruose laikančios antabas.

Kadangi ta lenta buvo netoli grotų, priešais didįjį altorių, žmonės per ją dažnai suklupdavo. Laikui bėgant, apie tą lentą atsirado legenda, kurią salantiškiai pasakojo taip:

Nuotr. iš P. Vaniuchino archyvo.„Gyvenęs prie Salantų bažnyčios labai dievotas kunigas mansijonaras Alksnevičius. Beeidamas vieną rytą bažnyčion Mišių laikyti, jis išvydęs ir Salantuose nepaprastą reginį: šventoriuje tūkstančiai juodvarnių tik kranksi, tik kranksi – tikros pragaro vestuvės. Jis tuoj supratęs, jog čia nepaprastų juodvarnių esama, bet pragaro juodvarnių. Jis beregint juos užkeikęs ir liepęs pasakyti, ko jie čia susirinkę ir kieno jie čia vestuves kelią, taip keistai kranksėdami.

- Mes džiaugiamės, - atrėžė jam pragaro juodvarniai, - šiandien Ryme popiežius pokylį kelia. Bus pokylyje ir mūsų draugų bei draugių. Mes nujaučiame, kad jų vienai pasiseks šventąjį Tėvą apgauti. Kaip gi tad nekranksėti iš džiaugsmo?

Alksnevičius sutelkęs visas savo dvasios galybes ir įsakęs juodiesiems jį patį nunešti į Rymą, ką šie noromis nenoromis ir padarę: išėmę iš Salantų bažnyčios duris, užrioglinę ant jų Alksnevičių ir žaibo greitumu į Rymą nunešę.

Alksnevičius nuėjęs į Popiežiaus rūmus, tapęs maloniai priimtas ir pakviestas į pokylį. Svečiams susirinkus ir besišnekučiuojant, jis pamatęs labai gražią moteriškę prie Popiežiaus besiartinant. Supratęs, jog tai ta pati, apie kurią juodvarniai sakė, jis pamažu prie jos prisiartinęs ir paleidęs jai sprigį į nosį: gražioji moteriškė beregint smalos statine virtusi.

Tai išvydęs, Popiežius labai prasidžiugęs: Alksnevičių pavaišinęs, apdovanojęs ir paleidęs namon. Šis pasišaukęs savo juoduosius nešikus, liepęs išimti iš vienos Rymo bažnyčios duris, palikęs salantiškes vietoj, ir tą pačią dieną pardūmęs į Salantus.

Amžinam to įvykio paminėjimui Rymo bažnyčios durys tapusios įmūrytos į grindis ties didžiuoju altoriumi ir per ilgus laikus klupdžiusios kunigus ir paprastus žmones“.

P. Vaniuchino nuotr., 2009.1806 m. vizitacijos akte pažymėta, kad šalia bažnyčios pastatyta nauja varpinė, kurios pamatai sumūryti iš akmenų ir plytų. Ji medinė, sienos apkaltos eglinėmis lentomis, stogas storlentėmis dengtas virš kurio kyla geležinis kryžius. Varpinėje vidutinio didumo keturi varpai.

1827 m. vizitacijos aktas detalesnis. Jame pažymėta, kad ši varpinė dviejų tarpsnių, o virš stogo nedidelis kupolas su geležiniu kryžiumi. Akte nurodyti varpai ir pažymėti jų svoriai: didysis, sveriąs 20 akmenų, vidurinis – 16 akmenų ir 16 svarų, mažesnis – 10 akmenų ir mažiausiais - 8 akmenis. Nurodyta, kad prie zakristijos esantis signatūros varpas sveria 4 svarus, prie šv. Angelų Sargų altoriaus – 2 svarus ir bažnyčios bokštelyje esantis signatūros varpas sveria 2 akmenis. Bažnyčioje – 7 nešiojami įvairaus dydžio varpai, kurių bendras svoris 32 svarai ir 7 nešiojami varpeliai, kurių bendras svoris 5 svarai. 1839 m. vizitacijos akte pažymėta, kad varpinėje likę tik du varpai. Tame pačiame dokumente nurodyta, kad vidurinis ir mažiausias [signatūros] varpas 1831 m. sukilėlių įsakymu atimti.

 1827 m. vizitacijos akte nurodyta, kad bažnyčios šventoriuje stovi dvi koplyčios. Viena koplyčia ovalios formos, pastatyta iš senos eglinės medienos, apkalta geromis storlentėmis kaip ir jos stogas, pamatai iš akmenų ir plytų sumūryti. Koplyčioje du dideli langai, grindys lentų, durys su vyriais ant geležinių kablių. Viduje Švč. M. Marijos altorius. Kita koplyčia kaip ir jos stogas iš molio. 1850 m. vizitacijos akte pažymėta, kad vieną koplyčią priklauso taisyti Grūšlaukės dvarui, o kitą – Salantų.

Pažymėtina, kad prie šios bažnyčios 1734 m. Salantų klebonas Mykolas Vambutas fundavo antrąją Švč. Trejybės titulo altariją, o žemės plotą šiai altarijai pastatyti 1737 03 29 suteikė Salantų dvarininkai Jurgis ir Ona Vainos.

XVIII a. antroje pusėje, Salantų parapijoje įvyko nemažai permainų. 1761 m. Vilniaus kaštelionas Ignotas Oginskis ir jo žmona Elena Oginskytė - Oginskienė, Grūšlaukėje pastatė šv. Mykolo Arkangelo koplyčią, prie kurios įsteigė altariją, kurią fundavo 1771 metais. 1778 m. jie čia pastatė naują šv. Jono Nepamuko bažnyčią, kuri tapo Salantų bažnyčios filija. Ir tik 1923 m. Grūšlaukės bažnyčiai buvo suteiktos parapijjos teisės.

Netrukus kita šv. Lauryno titulo bažnyčia iškilo Kalnalyje. Ją 1777 m. pastatė ir fundavo LDK sekretorius Andrius Oginskis. Ši kaip ir Grūšlaukės bažnyčia tapo Salantų bažnyčios filija. Šiai bažnyčiai parapijos teisės suteiktos 1926 metais.

Prie bažnyčios dar nuo XVII a. vidurio iki XIX a. vidurio nuolatos gyveno šeši - septyni kunigai. 1806 ir 1827 metų vizitacijos aktuose pažymėta, kad čia gyvena kunigas klebonas, keturi kunigai mansijonarai ir 2 kunigai altaristai, o 1850 m. vizitacijos akte paminėti tik penki: kunigas klebonas, du kunigai vikarai ir du kunigai altaristai.

1804 m. Salantų parapijai priklausė šios gyvenvietės: Alka, Baidotai, Bajoraliai, Barzdžiai, Barzdžių Medsėdžiai, Buginiai, Dvarčininkai, Erlėnai, Erlėnų Medsėdžiai, Gargždelė, Gedgaudžiai, Grūšlaukė, Grūšlaukės dvaras, Imbarė, Jakštaičiai, Juodupėnai, Juodupėnų Medsėdžiai, Jurgaičiai, Kirkšiai, Klausgalviai kitaip Kalnalis, Klausgalvų Medsėdžiai, Kulaliai, Kūlsodis, Kumpikai, Laiviai, Mažonai, Mončiai, Narmontai, Nasrėnai, Nerėpai, Pagrūšlaukė, Palšiai, Panotėnai, Peldžiai, Pesčiai, Pesčių palivarkas, Pėtaraičiai, Reketė, Salantai, Salantų dvaras, Šaučikiai, Sausgalvai, Sėleniai, Skaudaliai (Skaudaičiai), Tuzai, Urbaičiai, Žalimai, Žeimiai. 

Iš Salantų bažnyčios praeities. III dalis