Iš Salantų bažnyčios praeities. III dalis

Nežinomas autorius. Atvirukas iš R. Beniušio kolekcijos.Dabartinė bažnyčia tapo neatsiejamas miesto simbolis. Jos aukštai iškilę bokštai iš tolo rodo kelią į Salantus. Ji neogotikinio stiliaus, lotyniško kryžiaus formos, trijų navų, su transeptu ir pusapskrite apside. Du bokštai aukšti, užbaigti trikampiais frontonais ir smailais šalmais. Transepto ir navos sankryžoje kyla mažas bokštelis. Bažnyčios interjerą puošia neogotikinio stiliaus suolai, klausyklos ir mediniai altoriai.

1864 – 1896 m. caro valdžia įvairiausiais pretekstais stengdavosi neduoti leidimų statyti bažnyčias. Leidimų neduodavo, kol parapijos gyventojai turėjo mokesčių įsiskolinimų. Taip pat nebuvo leidžiama statyti mūrinių bažnyčių, neva rūpinantis, kad nenuskurstų valstiečiai, kurių lėšomis būtų statoma bažnyčia. Laukiant praeidavo keleri metai, o kartais net keliolika metų. 1896 – 1899 m. laikotarpiu bažnyčių statybai valdžios leidimų nereikėjo. Juos išduodavo kurija, gavusi patvirtintą projektą. Minėtu laikotarpiu Žemaitijoje buvo pradėta statyti daug mūrinių šventovių. Reikia manyti, kad būtent tuo metu susirūpinta naujos Salantų bažnyčios statyba, nes bažnyčia, kuri parapijai tarnavo apie du šimtmečius buvo jau visai sukrypusi ir parapijiečiams ją lankyti buvo pavojinga. 1903 metų spaudoje apie ją rašė taip: „<...> Bažnyčia jau sena, medinė – palaikė, o šventieji surūkę, sudulkėję išrodo ištiesu kaip kūlėjai <...>“.

Reikia pažymėti, kad daug vertingos medžiagos apie šios bažnyčios statybą, 1929 m. „Žemaičių prieteliuje“  paskelbė jos statytojas, kunigas prelatas P. Urbonavičius.Nuotr. iš Salantų bažnyčios archyvo.

Naujos bažnyčios statyba pradėjo rūpintis Salantų klebonas kun. A. Neverdauskas, kuris 1902 m. liepos 12 d. kreipėsi į Telšių vyskupijos kuriją, kad būtų išduotas leidimas jos statybai. Tais pačiais metais jau buvo paruoštas ir naujos bažnyčios projektas, kurio autorius, garsus švedų kilmės architektas Karlas Eduardas Strandmannas (pagal jo projengtus projektus yra pastatytos Švėkšnos, Palangos, Kelmės, Žiobiškio, Alantos ir kitos bažnyčios – aut. past.).

Tais pačiais metais Kauno gubernijos valdybos statybos skyrius patvirtino bažnyčios projektą, kurio sąmata 52 344 rubliai ir 44 kapeikos, o jau rugpjūčio 14 d. kurija išdavė leidimą statybai. Taip pat kurija įpareigojo Skuodo dekaną nedelsiant vykti į Salantus ir ten sudaryti bažnyčios statybos komitetą.

Jau rugsėjo 15 d. buvo išrinktas bažnyčios statybos komitetas, kurį kurija patvirtino rugsėjo 30 d.. Į komiteto sudėtį įėjo: Bogdanas Oginskis, Sofija Tiškevičienė, Stanislovas Vaitkevičius, Telesforas Mončys, Kazimieras Nezabitauskis, Jonas Kniūkšta ir Antanas Razmus. Kun. P. Urbonavičius nurodo kitos sudėties komitetą. Jis nemini Telesforo Mončio, Kazimiero Nezabitauskio ir Jono Kniūkštos pavardžių, o pažymi, kad į komitetą „<...> įėjo du dideli dvarininkai (magnatai): kunigaikštis Oginskis Bogdanas iš Rietavo ir grafienė Tiškevičienė Sofija iš Kretingos, vienas dvarininkėlis: Vaitkevičius Stanislovas iš Skaudalių ir trys „paprasti“ ūkininkai: Tamašauskas Aleksandras iš Sėlenių, Maksvytis – senasis Antanas iš Bajoralių ir Razmus Antanas iš Salantų <...>“. Jo nurodytame komiteto narių sąraše minimos dvi naujos pavardės t. y. Aleksandro Tamošauskio ir Antano Maksvyčio, tačiau šių pavardžių nėra 1902 m. rugsėjo 15 d. surašytame Skuodo dekano akte. Vis dėlto reikia manyti, kad į komiteto sudėtį įėjo: B. Oginskis, Z. Tiškevičienė, S. Vaitkevičius, T. Mončys, K. Nezabitauskis, J. Kniūkšta ir A. Razmus, o šiam vadovavo pats kun. A. Neverdauskas.

P. Vaniuchino nuotr., 2006.Nežiūrint į tai, kad Kauno gubernijos valdybos skyrius patvirtino bažnyčios projektą, o kurija išdavė leidimą statybai, vis dėlto bažnyčios statyba nebuvo pradėta. Lieka neaišku kokie įvykiai ar priežastys sutrukdė statybą.

Pinigai bažnyčios statybai pradėti rinkti 1903 m. sausio mėnesi ir iki 1905 m. vasario mėnesio jau buvo surinkta 11 474 rubliai 27 kapeikos. Prie kun. A. Neverdausko buvo suvežti akmenys pamatams ir pastatytos plytoms džiovinti daržinės kunigaikščio B. Oginskio žemėje.

1905 m. Žemaičių vysk. Mečislovas Leonardas Paliulionis į Salantus paskyrė naują kleboną. Sausio mėnesį iš Klovainių čia atsikėlė kun. P. Urbonavičius, o kun. A. Neverdauskas persikėlė į Klovainius. Tik atvykus naujam klebonui, prasidėjo naujos bažnyčios statybos darbai.

1906 m. kovo 26 d. kurijai kun. P. Urbonavičius rašė, kad mūrinės bažnyčios stayba prasidės iškart po šv. Velykų toje vietoje kur stovi senoji medinė bažnyčia. Dokumente jis pažymi, kad senąją bažnyčią būtina nugriauti ir iš tos medžiagos 4 – 5 metams reikia pastatyti laikiną bažnyčią.Nežinomas fotografas. © Kretingos muziejaus nuotrauka, GEK 16571..

1906 m. šv. Velykų trečią dieną iš bažnyčios buvo išneštas Švč. Sakramentas į Gargždelės koplyčią ir tą pačią dieną pradėta griauti senoji bažnyčia. Kun. P. Urbonavičius rašė: „<...> Žmonės sugrižę iš Gargždelės, suėjo į bažnyčią, kuri jau griauti buvo pradėta. Nors būti tuokart bažnyčioj buvo gana pavojinga, bet žmonės, to nenorėdami suprasti, nieku būdu nesidavė išvaromi. Greit pasirodė žmonių išvarymo reikalas: iš griaunamo bokšto nutrūko balkis, pramušė bažnyčios lubas ir su trenksmu įkrito bažnyčion, pramušė grindis ir galu įsmego žemėn. Laimė nieko neužgavo. Ir darbininkas  ant lubų balkio „įjojo“ bažnyčion raitas (tokių stiprių lubų bebūta) ir, nors kiek paaimanavo, bet tą pačią dieną stojo į darbą. Ilgainiui sužinota, dėl ko minia nesiduoda iš bažnyčios išvaroma. Didžiajame altoriuje buvo visos parapijos labai mylimas ir gerbiamas Panelės Marijos su Kūdikėliu ant rankų paveikslas. Minia laukė, švenčiausiąją Panelę padarysiant kokį stebuklą: taip greit nesileisianti išnešama iš bažnyčios, nors ir senos, bet mylimos. Dabar nebebuvo jau sunku. Beregint išimta švenčiausios Panelės paveikslas iš altoriaus ir nudanginta į tam tikrą klebonijoje parengtą kambarį – koplyčią <...>“.

Nežinomas fotografas. © Kretingos muziejaus nuotrauka, GEK 16570.Nugriovus senąją bažnyčią, nė vietos nebuvo kur pastatyti laikinai. Bažnyčios šventorius nebuvo didelis, o aplinkui miestelio gatvė ir kunigaikščio B. Oginskio dvaro žemė. Kunigaikštis tuo metu buvo supykęs ant vysk. M. L. Paliulionio, kad be jo žinios ir sutikimo buvo iškeltas klebonas A. Neverdauskas ir paskirtas naujas. Dėl to jis griežtai atsisakė ne tik prisidėti prie naujos bažnyčios statybos, bet ir laikinai bažnyčiai pastatyti atsisakė žemės sklypą užleisti. Tada buvo nutarta iškirsti klebonijos sodą ir ten pastatyti laikiną bažnyčią. Kadangi plytoms džiovinti daržinės taip pat buvo pastatytos B. Oginskio žemėje, jas reikėjo nugriauti ir perkelti kitur. Netoliese prie Kadagyno kaimo buvo surasta gana patogi vieta. Apie pusantro hektaro žemės sklypą plytų dirbtuvei įrengti už 350 rublių užleido Pranciškus Špogis. Kun. P. Urbonavičius pažymi, kad B. Oginskis išprotėjo, o dvarų valdytoja tapo jo žmona iš kurios nebuvo sunku išprašyti žemės sklypelio laikinai bažnyčiai.

Laikinoji bažnyčia (ji tebestovi ir šiandien bažnyčios šventoriuje – aut. past.) buvo pastatyta iš senosios bažnyčios medžiagos, dengta šiaudais, grįsta plytomis. Dirbo ją Juozapas Rėpšas iš Kalniškių ir pastatė taip greit, kad Sekminių išvakarėse ji buvo pašventinta ir parneštas Švč. Sakramentas iš Gargždelės koplyčios. O per Sekmines čia jau buvo atšvęsti atlaidai.

1906 m. balandžio 25 d. pradėti mūryti naujosios bažnyčios pamatai, o liepos 22 d. Žemaičių vyskupas Gasparas Felicijonas Cirtautas pašventino kertinį akmenį.

1906 m rugsėjo 28 d. kurijai kun. P. Urbonavičius rašė, kad bažnyčios pamatai užima tiek vietos, kad šiaurės pusėje ribojasi su dviejų altarijų daržais ir visiškai nėra praėjimo tarp būsimos bažnyčios ir daržų. Klebonas prašė kurijos atskirti dalį žemės nuo kunigų altaristų daržų. Mainais už tai jis kunigams altaristoms pažadėjo duoti tokią pat dalį žemės klebonijos daržuose.Nežinomas fotografas. © Kretingos muziejaus nuotrauka, GEK 16572.

Kaip nurodo kun. P. Urbonavičius, bažnyčios statybos komitetas per visą gyvavimo laikotarpį nė karto nebuvo susirinkęs ir 1906 m. viduryje jis buvo perrinktas. 1906 m. rugsėjo 22 d. jis kreipėsi į kuriją prašydamas, kad būtų papildytas bažnyčios statybos komitetas. Dokumente nurodo, kad komiteto narys S. Vaitkevičius mirė, A. Razmus savo noru iš komiteto pasitraukė, o kunigaikštis B. Oginskis ir grafienė S. Tiškevičienė nesutiko būti patvirtinto komiteto nariais. Į komiteto sudėtį buvo siūlomi: mirusio S. Vaitkevičiaus sūnus Zenonas, Vikentijus Navickis, kuris valdė Z. Tiškevičienei priklausantį Grūšlaukės palivarką, Teodoras Dreinius ir Tadeušas Grigaitis. Spalio 25 d. kurija patvirtino naują bažnyčios komitetą. 1929 m. kun. P. Urbonavičius „Žemaičių prieteliuje“ rašė: „<...>1906 metų viduryje jis [komitetas] buvo perrinktas: išstojo didieji dvarininkai, pasitraukė ir Antanas Razmus iš Salantų, - prisidėjo daugiau paprastųjų žmonelių, būtent, Tadas Grigaitis iš Imbarės, Telesforas Mončys iš Laivių ir Teodoras Dreinius iš Reketės. Tuo būdu susitvėrė antras lankstesnis bažnyčiai statyti komitetas. Konsistorija jį patvirtino, ir jis, klebono vadovaujamas, ir pabaigė bažnyčią statyti <...> “.

Bažnyčios statybos komitetas nebuvo visiškai perrinktas, o buvo tik papildytas naujas nariais ir čia reiktų manyti, kad antrąjį bažnyčios komitetą sudarė: kun. P. Urbonavičius (pirmininkas), Z. Vaitkevičius, V. Navickis, T. Grigaitis ir T. Dreinius ir neabejotina, kad komitete išliko K. Nezabitauskis, J. Kniūkšta ir T. Mončys, kurie buvo išrinkti dar 1902 metais.

Nežinomas fotografas. Nuotr. iš P. Vaniuchino archyvo.„Bažnyčiai statyti lėšos buvo renkamos iš parapijos per 10 metų po 30 kapeikų nuo dešimtinės, iš tarnaujančių gi berniukų po 3 rublius, mergaičių po 2 rublius į metus. Reikia pastebėti, kad parapijonys kuo sąžiningiausiai ėjo savo pareigas, ne vien pinigus dėdami, bet ir darbą atlikdami. Reikėjo juos matyti mamatus kasant, medžiagą vežant!...Tai tikros darbščios bitelės!... Nenuostabu tad, kad parapija nė nepajuto, kaip į naują bažnyčią įėjo. Žinoma, ne be to, ka dir sunkumų nebūtų buvę. Buvo. Salantų parapijai priklausė dvi filijos, dabar jau abi parapijos: Grūšlaukė ir Kalnalis. dėjo ir jos, ka dir geresnieji žmonės, ka dir po pusę tiek, kiek salantiškiai patys dėjo. Dėlto salantiškiai džiaugdamies savo gražia bažnyčia, turi ir tai su dėkingumu atsiminti. Daugelis atsirado tokių, kurie daugiau aukojo bažnyčiai, ne kaip iš jų reikalaujama, daugelis mirdami paliko legatus, daugelis ir iš svetimų parapijų savo aukomis šelpė statomąją bažnyčią. Iš didesnių dvarininkų tik nedaug tesulaukta. Taip Šateikių „dziedzic’as“ 100 rublių kartimis plytinyčiai ir laiptams, kunigaikštienė Mykolienė Oginskienė 100 rublių pinigais, ponia Choiseul’ienė 150 rub. Niekas į juos ir nebūtų drįsęs kreiptis, kad jie būtų buvę Salantams svetimi. Bet jie ne svetimi buvo: turėjo Salantų parapijoje savo palivarkus, kai kurie visai nemažus... Daugiau davė Bagdonienė Oginskienė: 500 rub. pinigais, 389 rąstus stogui ir bokštams, 50 kubikų malkų plytoms degti, bet reikalaujant p. Michalskiui, turto globos įgaliotiniui, reikėjo už rąstus užmokėti 300 rub., o malkų reikėjo atsižadėti, kadangi to paties pono įgaliotinio dėka buvo duotos per toli: vežti neapsimokėjo. Ir visai gražiai buvo paskyrusi ponia Zofija Tiškevičienė, Pesčių palivarko ir Grūšlaukės savininkė: 350 kubikų malkų plytoms degti, 100 rąstų lentoms ir 200 rublių pinigais, bet iš ponų administratorių malonės gauta malkos – sąpuviai, rąstai – šipuliukai, kurių medžiagai negalima buvo vartoti“.Nežinomas fotografas. Nuotr. iš P. Vaniuchino archyvo.

Plytos naujajai bažnyčiai buvo gaminamos Kadagyno kaime. Jas degė prūsai Emilis Baumanas ir jo sūnus Haris. Statybai sunaudota apie 1 900 000 plytų, kurias į statybos vietą suvežė patys parapijiečiai. Ypač daug vargo buvo su kalkėmis. Šiek tiek jų buvo Salanto ir Blendžiavos upių pakrantėse, bet labai nedaug. Reikėjo kalkes vežti iš kitur. Jų buvo surasta Kalotės dvare (Latvijos r.), kurias salantiškiams jų savininkas pardavė už 75 rublius. Jų beveik visai bažnyčiai užteko. Tik vidaus apdailai kalkių atsivežta iš Nigrando. Pačios bažnyčios statybą vykdė latvis Fricas Tramdachas iš Mintaujos per savo pavaduotoją taip pat latvį Kugenieką. Pagalbiniais darbininkais buvo samdomi vietiniai žmonės, o mūrininkais daugiausia buvo latviai ir gudai. Statybos darbus prižiūrėjo Kauno gubernijos inžinierius Nikolajus Andrejevas.

1911 m. spalio 19 d. vyskupo įgaliojimu Skuodo dekanas kun. K. Šaulevičius pašventino bažnyčią, ir tą pačią dieną joje pradėtos laikyti pamaldos

Reikia pažymėti, kad bažnyčios didįjį ir šoninius altorius, 30 suolų ir 2 suolus presbiterijoje, 3 klausyklas, sakyklą, 2 nešiojamuosius altorius, liturginių rūbų komodą, klauptus zakristijoje ir kitą darė salantiškis dailidė Jonas Balčiūnas (1883 – 1944). Šiuos darbus jis atliko nuo 1912 m. rudens iki 1917 m. pavasario.

1918 m. liepos 22 d. Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius, vizitutuodamas Skuodo dekanatą, Salantų bažnyčią konsekravo Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų titulu.Nežinomas fotografas. Nuotr. iš P. Vaniuchino archyvo.

Bažnyčioje buvo įtaisyti trys varpai. Du naujus - Kazimierą ir Aloyzą, 1911 m. spalio 12 d. atvežė iš Valdajaus. Pirmasis varpas svėrė 71 pūdą ir 38 svarus, o antrasis - 35 pūdą ir 5 svarus. Trečiasis varpas liko iš senųjų. 1908 m. laikraštyje „Viltis“ kun. J. Š. rašė: „<...> A. a. kaz. Kazbaravičius ir Draugas savo lėšomis nuliedino labai gražų ir didelį varpą, vardu Kasimieras. Jis sveria 84 pūdus 25 svarus. Ant juodo lanko lotiniškas parašas: gyvuosius šaukiu, pasimirusiųjų verkiu“.

1918 m. gegužės 31 d. du varpai iš Salantų bažnyčios buvo atimti vokiečių. Kad vokiečiai tikrai iš Salantų bažnyčios paėmė du varpus, rodo byla, kurioje surašyti nuostoliai padaryti vokiečių okupacinės valdžios per Pirmąjį pasaulinį karą Telšių vyskupijos bažnyčioms. Byloje nurodoma, kad 1918 m. birželio mėnesį, vokiečiai paėmė iš Salantų bažnyčios didįjį varpą svėrusį 27 centnerius ir mažąjį - svėrusį 6½ centnerius, taip pat Gargždelės (nuo kapinių koplyčios) varpą svėrusį 3½ centnerio.

Šiuo metu bažnyčios bokšte kabo du varpai. Tai 1911 m. Valdajuje nulietas Aloyzo (Aloysius) varpas ir matyt praėjusio šimtmečio antrajame dešimtmetyje įtaisytas naujas varpas, kuriame išlieti 1923 metai.

Bažnyčios projekto autorius buvo paskaičiavęs, kad bažnyčios statyba kainuos 124 000 rublių, bet dirbant „gaspadoriškai“, kartu su altoriais kainavo 95 814 rublių.

Bažnyčios šventoriuje paidotas prelatas Pranciškus Urbonavičius (1868 – 1841), jo sesuo Valerija (1870 – 1934), kunigas Teodoras Benediktavičius (1882 – 1944) ir kunigas Pranciškus Šatkus (1901 – 1986), Brunonas Bagužas (1920 – 2008). Garbingoje šventoriaus vietoje, šalia bažnyčios amžinam poilsiui atgulė kanauninkas kun. dr. Kaz. Genys (1866 – 1952) ir prelatas Antanas Simaitis T. M. (1887 – 1959).

Bažnyčios priekinio fasado sienoje įmūryta Pranciškaus Urbonavičiaus memorialinė lenta su jo portretu. Salantų parapijietės lėšomis, 1990 m. bažnyčios šventoriuje pastatytas medinis stogastulpis su Rūpintojėliu, kurio autorius salantiškis Liudas Ruginis. Jame iškaltas užrašas byloja - „Viešpatie, suartink ramybėje ir meilėje“. 1995 m. šventoriuje iškilo atminimo kryžius kunigui dr. Kazimierui Olšauskiui (1911 – 1934 – 1954) žuvusiam ir palaidotam Turinsko lageryje, Sibire. Šio kryžiaus fundatorė kunigo sesuo Emilija Olšauskaitė – Pakalniškienė.