Rašytojas kun. Kazimieras Pakalniškis – Dėdė Antanazas


Skaitmeninė nuotraukos kopija iš Raudėnų mokyklos-daugiafunkcinio centro.Kazimieras Pakalniškis dar žinomas Dėdės Antanazo slapyvardžiu buvo neeilinė asmenybė. Apie žymų spaudos draudimo laikotarpio veikėją, publicistą, rašytoją, redaktorių ir blaivybės propaguotoją, Telšių vyskupijos garbės kanauninką, kunigą K. Pakalniškį rašoma įvairiuose enciklopediniuose leidiniuose, lietuvių literatūros ir kituose darbuose.

K. Pakalniškio biografiją ir darbus yra apžvelgęs rašytojas Juozas Tumas – Vaižgantas (1869-1933), profesorius Vaclovas Biržiška (1884-1956), Lietuvių literatūros tyrinėtojas Aleksandras Merkelis (1907-1994), istorikas Pranas Pauliukonis (1904-1970), literatūrologas Juozas Ambrazevičius - Brazaitis (1903 – 1974) ir kiti.

Antano Pakalniškio ir Onos Domarkaitės sūnus Kazimieras, gimė 1866 m. vasario 10 (22) d. Gedgaudžių kaime, Salantų parapijoje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Salantų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios 1862 - 1872 m. krikšto metrikų knygoje, kuri saugoma Lietuvos valstybės istorijos archyve, 1866 m. vasario 10 d. eilės Nr. 27 įrašyta:

„Тысяча Восемсотъ Шестьдѣсятъ Шестаго Года февраля дѣсятаго дня въ Салонтовскомъ Р: К: приходзкомъ костеле мѣстнымъ викариѣмъ Ксендзомъ Юлiяномъ Плюшкѣвичемъ окрещенъ младѣнецъ именемъ Казимiръ со всеми обрядами таинства. Крестьянъ Антона и Анны урожденной Домарковной Пакальнишкiовъ законныхъ супругов сынъ родившись 1866 года Февраля 10 дня въ дѣревни Гедговдзяхъ Салантовс: прихода. Воспрiемниками были крестьяни Jосифъ Лавкисъ съ Барбарою Михала Баужиса супругою” [1].LVIA F. 1517, ap. 1, b. 2, l. 88v, eilės Nr. 27

(Vertimas: „Tūkstantis aštuoni šimtai šešiasdešimt šeštais metais, vasario dešimtą dieną, Salantų R(omos) K(atalikų) parapinėje bažnyčioje, vietinis vikaras kunigas Julijonas Pliuškevičius pakrikštijo kūdikį Kazimiero vardu visomis sakramento apeigomis. Valstiečių Antano ir Onos, gimusios Domarkaitės Pakalniškių, teisėtų sutuoktinių, sūnus gimė 1866 metų vasario 10 dieną, Gedgaudžių kaime, Salantų parapijoje. Krikštatėviais buvo valstiečiai Juozapas Laukys ir Barbora, Mykolo Baužio žmona.”)

Reikia pasakyti, kad apie K. Pakalniškio vaikystę ir jaunystę žinių nėra. Žinoma, kad K. Pakalniškis du metus mokėsi Mosėdžio pradžios mokykloje, kurioje pramoko šiek tiek rusiškai skaityti ir rašyti. Vėliau tėvai jį išsiuntė mokytis privačiai į Liepoją. Anot A. Merkelio, K. Pakalniškis Liepojoje keletą metų mokėsi privačiai pas lietuvių gimnazistus ir išlaikė egzaminus į Liepojos gimnazijos ketvirtą klasę [2]. Kas jį mokė privačiai, lieka neaišku. Dažnai tarpukario periodinėje spaudoje nurodoma, kad K. Pakalniškis čia mokėsi 1880 – 1885 metais.

Mokslas Liepojos Nikolajaus gimnazijoje, kurios direktorius buvo Albertas Volgemutas (Albert Wohlgemüt),  buvo dėstomas vokiečių kalba. Mokytojai, išskyrus tuos, kurie dėstė rusų kalbą, buvo vokiečiai. Nors gimnazijoje lietuvių buvo daug, tačiau jų tautiškas supratimas buvo labai menkas. Lietuviškumą slopino ir neleido jam pasireikšti gimnazijos mokytojai, kurie visaip lietuvius pravardžiuodavo. Dauguma lietuvių mokinių, nenorėdami būti pašiepiami, savo gimtosios kalbos gėdinosi ir viešai vengdavo ja kalbėti. K. Pakalniškiui, matyt, gimnazijos slogi vokiečių dvasia buvo nepakenčiama, ir jis iš penktosios klasės, pasimokęs vieną pusmetį, išstojo.

Reikia paminėti, kad šioje gimnazijoje mokėsi Latvijos prezidentas emigracijoje Paulis Kalninis (1872-1945), pirmasis Lenkijos prezidentas Gabrielius Narutavičius (1865-1922), Lietuvos prezidentas Antanas Smetona (1874-1944), Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis (1885-1969), rašytojas Jonas Biliūnas (1879-1907), fizikas, etnografas Ignas Končius (1886-1975), politikos ir visuomenės veikėjas, Lietuvos banko vadovas Juozas Tūbelis (1882-1939) ir kiti iškilūs asmenys.

Iš leidinio: Šešupės bangos, 1925 08 231885 m. rudenį K. Pakalniškis išvažiavo mokytis į Peterburgo imperatoriškąją Romos katalikų dvasinę akademiją. Čia visur vyravo lenkiška dvasia. Akademijoje mokėsi lenkai, gudai, latviai, bet daugiausia buvo lietuvių. Visi jie tarpusavyje kalbėdavo lenkiškai, tačiau K. Pakalniškis su savo draugais suvalkiečiais Danieliumi Jasinsku (vėliau jis tapo Rygos vyskupijos kapitulos prelatu – aut. pastaba) ir Antanu Petrusevičiumi kalbėjosi lietuviškai.

Susidomėjęs lietuvių kalba, literatūros pradėjo ieškoti seminarijos bibliotekoje, kurioje surado S. Daukanto „Būdą senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, K. Sirvydo „Trijų kalbų žodyną“ (lenkų-lotynų-lietuvių k.) ir kitų knygų. Iš tų knygų jis pradėjo mokytis lietuvių kalbos.

Pasimokęs Peterburgo kunigų seminarijoje vienerius metus, K. Pakalniškis buvo perkeltas į antrą kursą ir vasarą sugrįžo į savo gimtinę atostogauti. Kadangi Peterburgo klimatas jo sveikatai buvo netinkamas, tai rudenį jis į Peterburgą nebegrįžo, bet 1886 m. persikėlė į Kauno Žemaičių kunigų seminarijos antrą kursą.

Seminarijoje tautiniu atžvilgiu taip pat vyravo lenkiška dvasia. Klierikai tarpusavyje ir su profesoriais kalbėdavo lenkiškai. Tačiau Žemaičių kunigų seminarijoje jau buvo palankesnės sąlygos lietuviškumui plisti. Čia I ir II kurse profesorius kun. Antanas Pavilonis lietuvių kalba dėstė katekizmą. Profesorius kun. K. Jaunius visiems kursams dėstė lietuvių kalbą, o III ir IV kurse - homiletiką lietuviškai. K. Jauniaus lietuvių kalbos pamokos buvo labai įdomios ir klierikai mielai jas lankydavo. Profesorius, galbūt, pats to nenorėdamas ir nejausdamas žadino ir kėlė lietuvių klierikų tautinę dvasią.

Atgimusi klierikuose tautinė dvasia ėmė ieškoti formų, kuriomis jie galėtų plačiau pasireikšti. Šiam tikslui 1888 m. seminarijoje buvo įsteigta slapta Lietuvos mylėtojų draugija [3] (kiti pavadinimai: Lietuvos mylėtojai, Tėvynės sūnūs, Tėvynės mylėtojų draugija, Tėvynės sūnų draugija – aut. pastaba). Draugijos tikslas buvo išmokti sakyti pamokslus lietuvių kalba, versti į lietuvių kalbą religinę literatūrą, platinti lietuvišką spaudą – būti knygnešiais.

Pirmasis draugijos pirmininkas - Jonas Karbauskas (iš Kontautų), iš veiklesnių narių buvo Kazimieras Pakalniškis (iš Salantų), Pranciškus Urbonavičius (iš Baublių) Dominykas Pocius (iš Rietavo),  Adomas Žeimavičius (iš Kontautų), Petras Vengalis (iš Plungės), Povilas Šilinskis (iš Švėkšnos), Juozas Ložinskis (iš Kulių), Pranas Bučnys (iš Veiviržėnų), Juozas Dirginčius (iš Gaurės) – visi žemaičiai. Iš veiklesnių aukštaičių narių buvo Kazimieras Pronskietis, Povilas Morkys, Kazimieras Petreikis ir Šimaitis [4].Iš leidinio: Zita Bezarienė, Raudėnų mokyklos istorija, Raudėnų kraštas, Vilnius, 2007, p.312

Draugija siuntė savo narių parengtus straipsnius nelegaliems to meto lietuvių periodiniams leidiniams: „Šviesa“, „Tėvynės Sargas“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ ir kitiems, rėmė šiuos leidinius pinigais, buvo pirmieji kun. Mykolo Miežinio „Lietuviszkai-latviszkai-lenkiszkai-rusiszkas žodynas“ prenumeratoriai. Draugija išleido keliolika religinių knygelių be pavadinimo, jos knygnešių buvo dalijamos nemokamai.

Būdamas trečiajame ir ketvirtajame kurse, K. Pakalniškis drauge su kitais klierikais vertė iš lenkų į lietuvių kalbą religinio turinio knygas. Iš didesnių knygų, kartu su klieriku Povilu Šilinsku, išvertė „Gyvenimas Iszganytojaus sviėto Vieszpaties musų Jezaus Kristaus. / Paraszytas pagal keturių evangelistų par szv. Prancziszkų Serafiszkąjį ir S. Bonaventurą bažnyczios daktarą, (Ant lietuviszko iszverstas pagal lenkiszko texto) / Vilniuje : kasztu Draugsaunario L. sunų - spaustuvėje Jůzapo Zavadskio. 1879.“, kurią Lietuvos mylėtojų draugija išleido 1892 m. Tilžėje, Otto von Mauderodės spaustuvėje su kontrafakcine data ir vieta. K. Pakalniškis šiam vertimui parašė prakalbą. Tai buvo pirmasis jo literatūrinis darbas.

Iš leidinio: Aleksandras Žalys, Kazimieras Pakalniškis-Dėdė Antanazas-Tikėjimo ir lietuvybės ugdytojas bei sargas, Raudėnų kraštas, Vilnius, 207, p. 348Ketvirtakursiui K. Pakalniškiui į rankas pateko vyskupo M. Valančiaus prieš rusų valdžia nukreipta knygelė „Iš tamsybės veda tiktai kelias teisybės“. Ji jam labai patiko ir jis perrašė ją pagal K. Jauniaus rašybą bei šį tą pridėjęs išsiuntė į Tilžę [5]. 1889 m. Otto von Mauderodės spaustuvėje dviejų dalių knygelę „I. Perspėjimas apie šventą tikėjimą, o ypatingai apie Jėzaus Kristaus Bažnyčią. II. Iš tamsybės veda tiktai tiesos kelias“ (I. Perspejimas apie szventą tikējimą, o įpatingai apie Jezaus Kristaus Baźnycią. / Petrapilyje. / Spaustuvėje pas Hintze. / 1869. / II. Isz tamsybes veda tiktai tiesos kelias. / Pasaka./ Petrapilyje. / Spaustuvėje pas Hintze. / 1869.“) [6] išleido 5000 egzempliorių tiražu su kontrafakcine data ir vieta [7].

Būdamas ketvirtame kurse K. Pakalniškis susipažino su pirmakursiu Juozu Tumu – Vaižgantu ir abu iki mirties (abu mirė tais pačiais 1933 m. – aut. pastaba) buvo geriausi bičiuliai. Susibičiuliavę vienas kitam turėjo didelės įtakos gyvenime.

1889 m. K. Pakalniškis buvo įšventintas į kunigus, o gruodžio pradžioje atlaikė pirmąsias mišias Salantų parapijoje. Apie mėnesį paviešėjęs pas tėvus, 1890 m. sausio 2 d. K. Pakalniškis buvo paskirtas vikaru į Mosėdį (Skuodo r.). Nuo 1893 m. vikaru dirbo Akmenėje (Akmenės r.), o 1898 m. paskirtas vikaru į Tenenius (Šilalės r.). Nuo 1899-1916 m. buvo Žvingių (Šilalės r.) klebonas, o nuo 1916 m. iki mirties klebonavo Raudėnuose (Šiaulių r.).Iš leidinio: Jaunoji karta, 1933 07 16

1889 m. vėlyvą rudenį, po to kai K. Pakalniškis jau buvo įšventintas į kunigus, į seminariją atvyko Tilžės spaustuvininko Otto von Mauderodės lietuviškų knygų korektorius Juozas Angrabaitis (1859-1935). K. Pakalniškis jam priminė, kad klierikai nori leisti naują katalikišką laikraštį. J. Angrabaitis kiek pagalvojęs pasakė, kad kun. Martynas Sederevičius (1829-1907) jau senai manąs apie tokį laikraštį. Be to J. Angrabaitis pats buvo šnekėjęs tuo reikalu su Otto von Mauderode, kuris sutiko tokį laikraštį  leisti savo lėšomis. Jis tokį laikraštį norėjo leisti dėl to, kad per jį galėtų reklamuoti savo spaustuvės lietuviškus leidinius. K. Pakalniškis su savo draugais Adomu Žeimiu - Žeimavičiumi, Povilu Vengaliu ir Povilu Šilinsku pažadėjo bendradarbiauti ir jei reikės aukomis šelpti. Buvo sugalvotas ir pavadinimas naujam laikraščiui „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“. K. Pakalniškiui buvo pavesta parašyti įžanginį straipsnį pirmam to laikraščio numeriui.
Iš leidinio: Žiburėlis, 1929 08 01

Šis laikraštis ėjo 1889 - 1896 m. Tilžėje. Nuo 1890 m. leido du kartus per savaitę, o 1886 m. – kas mėnesį. Pirmasis laikraščio numeris išėjo gana ilga antrašte: „Żemaiczių ir Lietuwos Apżvałga. Katalikiszkas Łaikrasztis. Iszleidžiamas Draugijos milėtojų savo brolius Artojus, dėl naudos visiems Žemajczių ir Lietuvos Katalikams“. Nuo šešto numerio sutrumpinta antraštė: „Žemaiczių ir Lietuvos Apžvałga. Katalikiszkas Łaikrasztis“[8]. Viršeliui pagamintas ir paveikslėlis, pilnas religinių emblemų.

Lietuvoje laikraštis buvo platinamas nelegaliai. Faktiškai pirmuosius laikraščio numerius redagavo Juozas Angrabaitis, o nuo 1890 m. pradžios iki kunigystės įšventinimų 1891 m. rugsėjo 21 (spalio 2) d. klierikas Pranciškus Urbonavičius buvo faktiškuoju redaktoriumi [9]. 1891-1896 m. Kazimieras Pakalniškis buvo faktiškuoju ir vyriausiuoju redaktoriumi.

Prūsijoje lietuvių leidžiamo laikraščio atsakinguoju redaktoriumi galėjo būti tik vietos gyventojai, tad 1889-1890 m. atsakinguoju redaktoriumi buvo Enzys Jagomastas, o jam 1890 m. pabaigoje išvykus į kariuomenę, atsakinguoju redaktoriumi iki 1896 m. buvo Mikelis Kiošis. 1891 ir 1896 metais kun. Holakas Vichmanas.

1890 m. „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgos“ beveik visi įžanginiai straipsniai buvo parašyti K. Pakalniškio ir pasirašyti jo pirmuoju Jurgio Šermunėlio slapyvardžiu [10]. Reikia paminėti, kad su laikraščiu 1890 m. bendradarbiavo: Juozas Angrabaitis, Antanas Baranauskas, Aug. Baranauskas, A. Burba, Adomas Dambrauskas - Jakštas, M. Davainis-Silvestraitis, Aleksandras Fromas – Gužutis, Silvestras Gimžauskas, M. Jurgaitis, A. Ivoškevičius, Jonas Karbauskas, J. Kriaučiūnas, P. Kriaučiūnas (?), Juozas Ložinskis, J. Milevskis, Kazimieras Pakalniškis – Dėdė Antanazas, A. Paulauskis, P. Petrulis, K. Ramanauskis, Ks. Sakalauskis, J. Trumpelis, Juozas Tumas-Vaižgantas, J. Ulickis, Pranciškus Urbonavičius, Povilas Vengalis, A. Žeimavičius. 1891 m. prisidėjo S. Didžiulis, Jonas Mačiulis-Maironis, A. Milukas, J. Molušis, A. Pavilonis, Vincas Pietaris, K. Pronckietis, J. Vitkus, J. Žebrys. 1892 m. – Pranciškus Bučys, J. Lideikis, P. Radzvickis, M. Simonaitis, B. Šlamas. 1893 m. – Petras Andrekus, Andrius Dambrauskas, Adomas Grinevičius, A. Kaupas, P. Lialis, S. Norkus – Narkevičius, J. Zubrickis. 1894 m. – St. Durskis, J. Kaulakis, Jonas Koncevičius, P. Mikolainis, J. Rimša (?), A. Sabaliauskas, V. Šlekys. 1895-1896 m. – J. Paškevičius (?) ir B. Prapuolenis [11].

Povilo Šverebo nuotr., 2009Pagal laikraščio pavadinimą, visus bendradarbius ėmė vadinti apžvalgininkais. Apžvalgininkai prisidėjo, kad išsijudintų valstiečių sluoksnai ir įsitrauktų į tautinį sąjūdį. Jie kovojo prieš pravoslavų tikėjimo brukimą, caro valdžios nutautinimo politiką, gyventojų lenkinimą.

Pradėjęs eiti vikaro pareigas, K. Pakalniškis dienomis dirbo parapijinį darbą, o vakarais iki vėlyvos nakties daug rašė laikraščiui. Tais įtemptais ir sunkaus darbo metais buvo įpratęs naktimis daug rūkyti.

Netrukus K. Pakalniškis suprato, kad jam trūksta žinių. Seminarijoje jis pakankamai įgijo filosofinių, teologinių ir liturginių žinių, tačiau apžvalgininkui to nepakako. Reikėjo platesnio išsilavinimo, todėl teko daug mokytis ir skaityti. Tam tikslui jis iš Varšuvos atsisiuntė daug mokslinės literatūros, žemės ūkio ir religinio turinio knygų, jas studijavo. Skolinosi knygų iš Salantų parapijos klebono Adolfo Neverdausko (1848-1907), kuris iki 1889 m. buvo Mintaujos (dabar - Jelgava, Latvijos r.) vikaru ir gimnazijos tikybos dėstytoju. A. Neverdauskas turėjo puikią lenkų ir vokiečių kalbomis parašytų knygų biblioteką.

Savo publicistikoje K. Pakalniškis rašė visais opiausiais to meto klausimais: apie spaudos draudimą ir kovą su juo, apie katalikų persekiojimą, apie rusų valdymą, apie mokyklas, apie ekonomiką, išeiviją, šeimos santykius ir t.t. Savo straipsnius jis rašė šiurkščiu tonu.

Jo straipsniuose pasak  J. Tumo – Vaižganto, žymu nemažai žinių ir išmanymo, o dar daugiau prityrimo, sąmojaus ir polemikai reikiamos druskos. Jo straipsnių tonas šiurkštus, o kai kur tiesiog stačiokiškas, jis su savo priešininku ceremonijų nedaro, bet griebia jį už pačios opiausios vietos. Jo straipsnius skaitant, krinta į akį nepalaužiamas žemaičio atkaklumas ir, pasakyčiau fanatiškas savo skelbiama idėja tikėjimas. K. Pakalniškis tai nekartą savo publicistikoje pabrėžia [12]. 

1896 m. pasirodžius „Tėvynės sargui“ ir nusprendus stabdyti „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgos“ leidimą, kituose periodiniuose leidiniuose K. Pakalniškis reiškėsi daugiau kaip beletristas.
Povilo Šverebo nuotr., 2009

K. Pakalniškis parašė apsakymų, apysakų, vaizdelių: „Mūsų globėjai“ (1891), „Ar raganos ant arklių jojo?“ (1893), „Podė“ (1894),  „Spragaručio žiedas“ (1894),  „Siurbėlė“ (1894),  „Renka į staršinas“ (1894), „Kreivos atžalos“ (1895),  „Obrusiteliai“ (1895-1896), „Kalbos iš bažnyčios namo grįžtant“ (1897),  „Kaip Vargaitis pavirto į vagį – razbaininką ir nukeliavo į Sibirą“ (1897),  „Trumpa istorija trijų staršinų“ (1898),  „Kandidatas į kunigus“ (1900), „Kaimynai“ (1910), „Paveikslėliai iš sodos“ (1903), „Mokytoja“ (1904), „Mirtis“ (1905), „Kaip pasiklosi, taip išsimiegosi“ (1908), „Samdininkai“ (1908), „Paskutinis butelis“ (1910), „Naujieji metai“ (1918), „Tėvai ir vaikai“ (1911), „Žandarienė Pipkienė“ (1920), „Nevykusios Kalėdos“ (1921), „Žemdirbių vargai ir priemonės jiems šalinti“ (1922) ir kitų.

Savo kūrinius spausdino leidiniuose „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, „Tėvynės Sargas“, „Draugija“, „Rygos garsas“, „Nedėldienio skaitymas“, „Dirva - Žinynas“, „Šaltinis“, „Karo archyvas“, „Vienybė“, „Viltis“, „Žinyčia“, kalendoriuose ir kituose katalikiškuose leidiniuose.

K. Pakalniškis buvo gana produktyvus rašytojas. Jo apsakymai, vaizdeliai, kaip ir daugumos to metų rašytojų kūriniai, daugiausia liko periodikos puslapiuose [13].

Kai kurie K. Pakalniškio kūriniai buvo išleisti atskirais leidiniais: „Obrusiteliai“ (1898) „Kandidatas į kunigus“ (1900), „Paveikslėliai iš sodos“ (1903), „Mokytoja“ (1904),  „Mirtis“ (1905), „Kaip pasiklosi, taip išsimiegosi“ (1908), „Samdininkai“ (1908), „Paskutinis butelis“ (1910), „Žemdirbių vargai ir priemonės jiems šalinti“ (1922).

K. Pakalniškis pasirašinėjo Jurgio Šermunėlio, Mikės Katinėlio, Tetutės Onos ir kitais slapyvardžiais. Tačiau tikruoju slapyvardžiu tapo Dėdė Antanazas, virtęs kone pavarde - kaip Žemaitės, Maironio, Vydūno ar Vaižganto. Dėdė Antanazas nėra atsitiktinis pseudonimas (net jeigu taip ir būtų), nes ir atsitiktinumai yra dėsningi, tiktai mes tuos dėsningumus ne visuomet sugebame suprasti. Pasirinkdamas Dėdės Antanazo slapyvardį (pats pasirinkimas buvo ne kaprizas ar ambicija, o spaudos draudimo epochos sąlygotas dalyka), K. Pakalniškis atvirai ir principingai pasisakė esąs konservatyviosios visuomenės dalies narys. Antanazas (kartais vadinamas Didžiuoju) - garsus vyskupas, gyvenęs Aleksandrijoje IV a., kovojęs su arijonizmu, vėliau paskelbtas šventuoju [14].Fotografas Kazimieras Daunys (fotostudija "Šatrija"), Kuršėnai. Nuotrauka iš P. Vaniuchino archyvo.

1899 m. K. Pakalniškis buvo perkeltas klebonu į Žvingius. Čia po pusantrų metų sunkiai susirgo chroniška inkstų liga, o dėl to pradėjo negaluoti širdis, pašlijo nervai. Sirgo ištisus metus, važinėjo gydytis į Karaliaučių, bet mažai padėjo. Tada gydytojų patariamas išvažiavo į San Remą (Italija) ir čia išbuvęs tris mėnesius gerokai pasitaisė.

Per I-ąjį Pasaulinį karą vokiečiai sudegino Žvingių bažnyčia ir kleboniją su visu klebono turtu, o gyvulius, kurie išliko nuo gaisro, konfiskavo. Apiplėštas ir nukentėjęs nuo vokiečių K. Pakalniškis pasiprašė vyskupo, kad jį perkeltų į kitą parapiją. 1916 m. jis buvo perkeltas į Raudėnus ir ten klebonu buvo iki mirties, dėstė tikybą Raudėnų pradžios mokykloje.

Daugiausia literatūrinio darbo K. Pakalniškis yra nuveikęs spaudos draudimo metu, būdamas sveikas. Vėliau pradėjęs klebonauti ir ilgainiui nesveikuoti, daug mažiau rašydavo. 1932 m. gale jis J. Tumui-Vaižgantui rašė: „Mat, kaip senas kavalerijos pulko arklys, išgirdęs muziką, vis galiopu šoka, taip ir aš dar senu pripratimu plunksną paėmęs į rankas šį tą kartais ir pabrėžiu. Sako, pripratimas – antras prigimimas...“[15].

Nepriklausomos Lietuvos metais K. Pakalniškis buvo gerbiamas už nuopelnus tautiniam ir katalikiškam judėjimui. 1927 m. jis buvo pakeltas Telšių vyskupijos garbės kanauninku. 1933 m. balandžio 19 d. LR Prezidentas A. Smetona aktu Nr. 372 remiantis Pasižymėjusiems asmenims ir jų šeimoms pensijų įstatymu ir Ministro Pirmininko J. Tūbelio teikimu (1933 m. balandžio 12 d.  Nr. 246) kun. Kazimierui Pakalniškiui paskyrė nuo 1933 m. balandžio 01 d. iki gyvos galvos mėnesinę 200 litų valstybinę pensiją [16]. Tačiau jis neilgai ja tesinaudojo. 1933 m. liepos 1 d. K. Pakalniškis mirė Šiaulių miesto ligoninėje. LVIA F.1187, ap. 1, b. 12, l. 29, eilės Nr. 18

Raudėnų Rkb mirties metrikų knygoje, 1933 m. liepos 1 d. eilės Nr. 18 įrašyta: “Tūkstantis devyni šimtai trisdešimts trečiaisiais metais liepos mėnesį pirma dieną. Šiaulių miesto ligoninėje mire Kun. Kanauninkas Kazimieras Pakalniškis – Dėdė Antanazas, nuo užturėjimo vidurių, aprūpintas šv. Sakramentais. Kunigas 67 metų Antano sūnus. Raudėnų parapijos ir valsčiaus Šiaulių apskr. Telšių Vyskupijos General-vikaras Šv. m. liepos 4 d. Raudėnų parapijos kapinėse palaidojo“ (kalba netaisyta)[17].

Kun. K. Pakalniškio atminimui Raudėnų kapinėse buvo pastatytas pilko granito paminklas – kryžius, vaizduojantis ąžuolą nugenėtomis šakomis. Kryžmų sandūroje pritvirtinta metalinė erškėčiuota Kristaus galva. Apatinėje dalyje įtaisytas fotokeraminis mirusiojo portretas. Ant kapo - didelis betoninis antkapis su tokios pat medžiagos rentiniu viršuje. Antkapio pakraščiai apjuosti geležinėmis juostomis, kurias laiko šeši akmeniniai stulpeliai, vaizduojantys ąžuolus nugenėtomis šakomis. Paminklo priekis šlifuotas, jame iškalinėta mišiolas su stula, taure ir tekstas: A.†A. / KANAUNINKAS / KAZIMIERAS PAKALNIŠKIS / DĖDĖ ATANAZAS / RAUDĖNŲ KLEBONAS / 1863 m.†1933.VI.1.[18]. 1934 m. birželio 12 d. šį paminklą pašventino Telšių vyskupas Justinas Staugaitis ir pasakė kalbą [19].

Lietuvių spaudos draudimo laikotarpiu, lietuvių tauta turėjo daug įžymių asmenų savo raštais ir darbais kovojusių su rusų valdžios pastangomis surusinti Lietuvą. Vieni iš jų tapo visiems gerai žinomi visuomenės veikėjai, kiti dėl savo kuklumo mažai kam žinomi ar net visai pamiršti. Vienas iš tokių buvo kunigas Kazimieras Pakalniškis, visą gyvenimą buvęs kuklus ir niekad nesigyręs savo nuopelnais.

Pakalniškių šeima ir giminė

Pauliaus Vaniuchino nuotr., 2015Apie 1804 m. sudarytame Salantų Romos katalikų bažnyčios (toliau – Rkb) parapijiečių sąraše, Gedgaudžių kaime paminėti kunigo K. Pakalniškio proseneliai - Baltramiejus Pakalniškis (Bartholomeus Pakalnishki) ir jo žmona Elena (uxor Helena). Čia rašoma, kad Baltramiejus yra 30 metų, o jo žmona 22 metų amžiaus [20].

Istoriografijoje yra duomenų apie 10 Baltramiejaus ir Elenos Numgaudytės Pakalniškių vaikų. 

Vyriausias žinomas Baltramiejaus ir Elenos Pakalniškių sūnus Antanas gimė apie 1801 metus. Apie jį žinių pavyko aptikti 1836 m. Salantų Rkb priešsantuokinės apklausos knygoje, kuri saugoma Salantų bažnyčios archyve (toliau – SBA). Joje nurodoma, kad Antanas Pakalniškis nuo 1804 m. gyveno Pesčių kaime [21].

1802 – 1827 m. Salantų Rkb krikšto metikų įrašuose minimi kiti devyni Baltramiejaus ir Elenos Pakalniškių vaikai.

Pirmoji paminėta duktė Elena, kuri gimė 1803 m. kovo 18 (30) d.  Juodupėnų kaime ir tą pačią dieną ją pakrikštijo Salantų bažnyčioje. Jos krikštatėviais buvo Tomas Dovainis ir Elžbieta Bakštavičienė (Bakštienė) iš Juodupėnų kaimo.

Kitas sūnus Kazimieras gimė 1805 m. kovo 8 (20) d., Pesčių kaime, jo krikštatėviais buvo Jokūbas Bertašius ir Magdalena Noreikienė iš Pesčių kaimo.

Dar vieno sūnaus Juozapo Pakalniškiai susilaukė 1807 m. kovo 7 (19) d.. Jis gimė Gargždelės kaime, o jo krikštatėviais buvo Mykolas Dėkontas ir Kotryna Numgaudienė iš tos pačios [Salantų] parapijos.

1812 m. gruodžio 23d. (1813 m. sausio 4 d.) gimė sūnus Nikodemas, Gargždelės kaime, jo krikštatėviais buvo Jurgis Bacevičius iš Salantų ir Ona Meškienė iš Tuzų kaimo.

1815 m. vasario 15 (27) d. gimė sūnus Petras, Gargždelės kaime, jo krikštatėviais buvo Antanas Paulauskas ir Barbora Laukienė, abu iš Gargždelės kaimo.

1817 m. gegužės 9 (21) d. gimė sūnus Pranciškus Jeronimas, Gargždelės kaime, jo krikštatėviais buvo Jeronimas Mažonas ir Felicijona Zabielienė iš Gargždelės kaimo.

1819 m. balandžio 30 d. (gegužės 12 d.) gimė duktė Kotryna Antanina, Gargždelės kaime, jos krikštatėviais buvo Jokūbas Jasas iš Gedgaudžių kaimo, ir Kotryna Jasienė iš Gargždelės kaimo.

1821 m. lapkričio 9 (21) d. gimė duktė Antanina Barbora, Gargždelės kaime, jos krikštatėviais buvo Pranciškus Jasas iš Gedgaudžių kaimo ir Ona Kasperavičiūtė iš Jurgaičių kaimo.

1824 m. rugpjūčio 13 (25) d. gimė sūnus Petras, Gedgaudžių kaime, jo krikštatėviais buvo Nikodemas Kasperavičius ir Ona Bertašienė iš to paties [Gedgaudžių] kaimo ir [Salantų] parapijos [22].

Atrodo, kad ne visi Pakalniškių vaikai išgyveno, tikėtina, kad kai kurie mirė mažamečiai. Tokį faktą patvirtina 1836 m. įrašas Salantų Rkb mirties metrikų knygoje. Joje įrašyta, kad  1836 m. gegužės 11 (23) d. Gedgaudžių kaime nuo karštligės mirė Baltramiejaus našlė Elena Numgaudytė - Pakalniškienė, kuri paliko sūnus Pranciškų, Nikodemą, Petrą ir Antaną [23].

Peržvelgus Salantų Rkb parapijiečių XIX a. I dešimtmečio sąrašą ir 1802 – 1827 m. krikšto metrikų knygą galima teigti, kad pradžioje Pakalniškiai nuolatinės gyvenamos vietos neturėjo. Gyveno Gedgaudžių, Juodupėnų, Pesčių ir Gargždelės kaimuose ir tik nuo XIX a. antro dešimtmečio jie nuolatos gyveno Gedgaudžių kaime.

Vyriausias Baltramiejaus ir Elenos Numgaudytės sūnus Antanas būdamas 25 metų, vedė 34 metų Kotryną Žvinklytę, Jono Žvinklio ir Kotrynos Milašiutės dukterį iš Gargždelės kaimo. Jų santuoka dalyvaujant liudininkams bajorams Kazimierui Vaitkevičiui ir Vincentui Zakrževskiui bei valstiečiui Antanui Skersiui, Salantų bažnyčioje 1828 m. lapkričio 27 d. (gruodžio 9 d.) įregistravo Salantų bažnyčios mansionarijus Tadeušas Lukoševičius [24]. Santuokoje jiedu susilaukė sūnų Antano ir Kazimiero bei dukters Kotrynos.

1836 m. balandžio 4 (16) d. mirė Antano žmona Kotryna Žvinklytė-Pakalniškienė [25], o balandžio 22 d. (gegužės 4 d.)mirė ir jų sūnus Kazimieras, kuris neišgyveno nei mėnesio nuo gimimo. 

Sudarė Paulius Vaniuchinas, 2015A. Pakalniškis vedė antrą kartą. Antrąja jo žmona tapo Veronika Mikutaitė, Juozapo Mikutos  ir Onos Narvilaitės duktė, 22 metų iš Pesčių kaimo. Jų santuoka dalyvaujant liudininkams Kazimierui Numgaudžiui, Antanui Skersiui ir Pilypui Petrauskui, Salantų bažnyčioje 1836 m. rugsėjo 29 d. (spalio 11 d.) įregistravo Salantų bažnyčios mansionarijus Joachimas Petrikauskas [26].

Salantų Rkb parapijiečių 1845, 1848, 1852 ir 1853 m. Gedgaudžių kaimo gyventojų sąrašų įrašai liudija, kad Antanas ir Veronika Mikutaitė turėjo du sūnus – Pranciškų (g. ~ 1843 m.) ir Baltramiejų (g. ~ 1846 m.) bei keturias dukteris – Oną (g. ~ 1836 m.), Petronėlę (g. ~ 1839 m.), Barborą (g. ~ 1845 m.) ir Magdaleną (g. ~ 1847 m.). Kartu šeimoje augo Antano sūnus iš pirmos santuokos Antanas ir duktė Kotryna [27]. Beje, Kotryna paminėta tik 1845 m. sąraše, tolimesnis jos likimas neaiškus.

Nežinomas fotografas. Nuotr. iš P. Vaniuchino archyvo.Vyriausias Antano ir Kotrynos Žvinklytės sūnus Antanas vedė Oną Domarkaitę, Jurgio Domarko ir Petronėlės Skirutytės dukterį, 28 metų iš Gedgaudžių kaimo. Jų santuoka dalyvaujant liudininkams valstiečiams Mykolui Baužiui, Pranciškui Paulauskui ir Juozapui Baužiui, Salantų bažnyčioje 1862 m. sausio 30 d. (vasario 11 d.) įregistravo Salantų bažnyčios vikaras Juozapas Zaleskis [28]. Su ja susilaukė sūnaus Kazimiero (būsimo kunigo, kuris išgarsino Pakalniškių giminę) ir dukters Marijonos.

1866 m. sudarytuose Salantų Rkb parapijos gyventojų sąrašuose, Gedgaudžių kaime minima Antano ir Onos Pakalniškių šeima, kurie turi sūnų Kazimierą.  Šiek tiek painiavos įneša, kad sąrašuose nurodoma, kad A. Pakalniškio šeima gyvena pas uošvius Grigaičius. Išlikęs įrašas liudija, kad šeimininko Antano Grigaičio, Simono [sūnaus] (69 m.) namuose gyvena jo žmona Petronėlė (69 m.) ir jų žentas Antanas Pakalniškis, Antano [sūnus] (35 m.),  su žmona Ona (35 m.) ir sūnumi Kazimieru (1/4 m.) bei darbininkai Juozapas Venckus (15 m.) ir Barbora Benetytė (20 m.). A. Pakalniškio žmona iki santuokos buvo Domarkaitė, o sąrašuose nurodoma, kad uošviai Grigaičiai [29].
Nežinomas fotografas. Nuotr. iš P. Vaniuchino archyvo.

Aiškumo įneša 1853 m. sudarytas Salantų Rkb parapijos gyventojų sąrašas. Juose nurodoma, kad Gedgaudžių kaime gyvena Antanas Grigaitis ir jo žmona Ona Skirutytė, minimos dukterys Ona ir Elena [30].Išeina, kad Onos Domarkaitės motina Petronėlė Skirutytė-Domarkienė buvo ištekėjusi antrą kartą už Antano Grigaičio.

Krikšto metrikai liudija, kad Antanas ir Ona Pakalniškiai 1867 m. gegužės 28 d. (birželio 9 d.) susilaukė ir gegužės 29 d. (birželio 10 d.)  Salantų bažnyčioje pakrikštijo dukrą Marijoną, kurios krikštatėviai buvo Juozapas Stanius ir Elena, Juozapo Užpalio žmona [31]. Marijona ištekėjo už Kazimiero Trumpio iš Salantų. Jų santuoka dalyvaujant liudininkams Juozapui Kungiui, Jonui Trumpiui ir Pranciškui Žiliui, Salantų bažnyčioje 1889 m. spalio 1 (13) d. įregistravo klebonas Adolfas Neverdauskas [32].

1899 m. spalio 27 d. (lapkričio 8 d.) Gedgaudžių kaime, įsiutus arkliui ir apsivertusi su vežimu, užsimušė kunigo K. Pakalniškio motina Ona Pakalniškienė. Jos kūną artimieji palaidojo Salantų parapijos kapinėse Gargždelės kaime [33].

Šeimos galva Antanas Pakalniškis mirė 1913 m. spalio 17 (30) d. Gargždelės kaime, palaidotas Salantų parapijos kapinėse Gargždelės kaime [34].

Peržvelgus Salantų Rkb parapijiečių 1845, 1848, 1852, 1853, 1866 ir 1889 m. sąrašus, krikšto ir santuokos metrikų knygas galima teigti, kad Antanas ir Ona Pakalniškiai nuolatos gyveno Gedgaudžių kaime. Giminiavosi su Domarkų, Mikutų, Grigaičių, Kungių, Adakauskų, Surkių, Trumpių šeimomis, taip pat giminiavosi arba artimai bendravo su Laukiais, Baužiais, Staniais ir Užpaliais.

O pabaigai belieka tik paminėti, kad šio straipsnio autoriaus (iš motinos pusės) trečios eilės prosenelės Barboros Pakalniškytės - Kungienės brolis buvo Antanas Pakalniškis, kun. K. Pakalniškio-Dėdės Antanazo tėvas.