Generolas Pranas Tamašauskas - imbariškis, stovėjęs prie Nepriklausomybės lopšio

Fotografas nežinomas. © Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotrauka, GEK 25012/1Salantų parapijos kapinėse, šalia medinės varpinės, sustojame prie kadaise architektūra iš kitų išsiskyrusio paminklo. Ilgą laiką apleisto kapo paminklą puošė ant jo stovėjusi metalinė melstis suklupusio angelo skulptūra. Deja, šio angelo šiandien nebėra. Jį prieš keletą metų nuplėšė metalų rinkėjai. Iki šiol visuomenei nebuvo žinoma, kad čia amžino poilsio atgulė aukščiausiąjį Lietuvos karininko – divizijos generolo – laipsnį pelniusio Prano Tamašausko patys artimiausi šeimos nariai.

Pranas Tamašauskas – Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, karininkas, pulkininkas, generolas leitenantas, divizijos generolas.

P. Tamašauskas gimė Salantų parapijos Imbarės kaime, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Kartais autoriai, rašę apie P. Tamašauską, mini skirtingas jo gimimo datas. Tarpukariospaudoje buvo nurodoma, kad P. Tamašauskas gimė 1888 m. Dabartinėje literatūroje nurodomos 1878 m. ir 1880 m. datos. Deja, šios gimimo datos klaidingos, bet apie tai - šiek tiek vėliau.

Apie būsimojo generolo vaikystę žinių neišliko. Žinoma, kad P. Tamašauskas lietuviškai skaityti ir rašyti išmoko namie iš savo tėvų, o vokiškai - Skaistkalnės (anksčiau vadinosi Šenbergas – aut. past.) vokiečių privačioje progimnazijoje. Dėl neaiškių priežasčių, baigęs progimnaziją turėjo nutraukti mokslą ir grįžti namo. Pranas pasilikti namie ir ūkininkauti nenorėjo, todėl pradėjo privačiai ruoštis gimnazijos stojamiesiems egzaminams.

1897 m. P. Tamašauskas išvyko į Sankt Peterburgą ir ten sėkmingai išlaikęs egzaminus įstojo į IX gimnazijos 6 klasę. Tarpukario spaudoje buvo rašyta, kad studento Antano Smetonos suteiktos pagalbos dėka, P. Tamašauskas buvo priimtas į gimnaziją.LVIA F.1517, ap.1, b.3, l.103v, eilės Nr. 79

Įdomu tai, kad Sankt Peterburge kurį laiką P. Tamašauskas gyveno viename kambaryje su būsimuoju Lietuvos Respublikos Prezidentu A. Smetona (1874-1944) ir būsimuoju gydytoju, Švenčionių gimnazijos direktoriumi Aleksandru Rymu (1876-1945).

Baigęs gimnaziją, P. Tamašauskas 1899 m. įstojo į Vilniaus pėstininkų junkerių mokyklą. Ją baigęs gavo paskyrimą į 115-ąjį pėstininkų Viazmos pulką Rygoje. Pirmąjį – podporučiko – laipsnį gavo 1903 m. vasario 20 d., o iki 1909 m. jam buvo suteiktas poručiko laipsnis.

Gyvendamas Rygoje jis aktyviai dalyvavo čia gyvenusių lietuvių kultūriniame gyvenime, buvo nuolatinis Rygos lietuvių švietimo draugijos „Žvaigždė“ ir muzikantų bei dainininkų „Kanklės“ draugijos narys, aktyvus veikėjas.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1914 m. 115-asis pėstininkų Viazmos pulkas, kuriame tarnavo P. Tamašauskas, buvo įtrauktas į karinius veiksmus Rytų Prūsijoje. Tuo metu P. Tamašauskas jau turėjo štabskapitono laipsnį ir vadovavo pulko 6-ai kuopai. Jam teko kautis ne viename mūšyje. 1914 m. rugpjūčio 27 d. P. Tamašauskas kautynėse buvo sunkiai sužeistas, bet pasveikęs sugrįžo į pulką ir toliau kovojo.

Nežinomas autorius. © Kauno IX forto muziejaus atvirukas, GEK 31237Už karinius nuopelnus Rusijos imperijos kariuomenėje lietuvio krūtinę papuošė  Šv. Onos 3-ojo laipsnio su kardais ir kaspinu ordinas (1914 m.). Gintautas Surgailis nurodo, kad P. Tamašauskas buvo apdovanotas Šv. Stanislovo 2-ojo laipsnio su kardais ir 3-iojo laipsnio bei Šv. Vladimiro 4-ojo laipsnio su kardais ordinais.

1915 m. vasario mėnesį P. Tamašauskas pateko į vokiečių nelaisvę, kurioje praleido daugiau negu 3 metus ir į Lietuvą grįžo tik 1918 m. pabaigoje.

Sugrįžęs į Lietuvą P. Tamašauskas 1918 m. gruodžio 5 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Tarnybą pradėjo 1-ame pėstininku pulke, kurio vadas buvo Jonas Galvydis-Bikauskas (1864-1943). 1919 m. sausio 2 d. 1-ame pėstininku pulke buvo suformuotas 2-asis batalionas, o jo vadu paskirtas karininkas P. Tamašauskas.

1919 m. sausio pradžioje 1-ame pėstininku pulke kilo vidaus nesutarimas tarp pulko vado J. Galvydžio-Bikausko ir karininkų. Kai kurie pulko karininkai atvirai pradėjo reikšti nepasitenkinimą pulko vadu, prieš jį sukilo. J. Galvydis-Bykauskas buvo nušalintas nuo pulko vado pareigų, o pulkui savavališkai vadovauti ėmė 1-ojo bataliono vadas karininkas Kazimieras Ladiga (1893-1941). Buvo sušauktas karininkų susirinkimas, kuris kreipėsi į Apsaugos štabą, kad būtų skirtas naujas vadas. Apsaugos štabas ir Krašto apsaugos ministerija sutiko atleisti J. Galvydį-Bykauską dėl nereikšmingų jo darbo trūkumų, o karininkui K. Ladigai oficialiai pavesta laikinai eiti pulko vado pareigas.Nežinomas fotografas. © Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotraukas, GEK 19724/21

Ne visi pulko karininkai pritarė pulko vado J. Galvydžio-Bikausko nušalinimui. Vadą bandė paremti ir palaikė karininkas P. Tamašauskas. Jis išvyko į Kauną ir kariuomenės vadovybei pamėgino apibūdinti pulke susidariusią padėtį. Deja, P. Tamašauskui ši išvyka brangiai kainavo. Už tai, kad savavališkai išvyko į Kauną, P. Tamašauskas buvo paskelbtas dezertyru. Įsakyme pulkui rašoma: „Karininką Praną Tamašauską, savavaliai pametusį tarnybą, laikyti pabėgusiu iš pulko tarnybos nuo 11 sausio š. m., išbraukti iš pulko karininkų sąrašų ir įtraukti į sąrašą pabėgusių.“ O sugrįžusiam į pulką buvo skirtos trys paros arešto.

1919 m. kovo 15 d. P. Tamašauskas buvo priskirtas prie Krašto apsaugos ministerijos Štabo kaip mokantis užsienio kalbas, buvo pirmosios JAV misijos, atvykusios į Lietuvą vertėju. Nuo liepos 1 d. iškeltas iš 1-ojo pėstininkų pulko į Generalinį štabą, o spalio 8 d. jam suteiktas pulkininko laipsnis.

1920 m. kovo 1 d. P. Tamašauskas paskirtas armijos inspektoriaus padėjėju, nuo rugpjūčio 15 d. - armijos inspektoriaus padėjėju ūkio srityje. 1920 m. spalio 15 d. P. Tamašauskas skiriamas 2-os rūšies ypatingų reikalų karininku prie Krašto apsaugos ministro ir nuo spalio 1 d. priskiriamas prie armijos inspektoriaus. 1921 m. rugpjūčio 1 d. paskirtas 1-os rūšies ypatingų reikalų karininku prie kariuomenės vado, o nuo rugsėjo 1 d. pulkininkas P. Tamašauskas paskirtas 4-ojo pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko vadu.Nežinomas fotografas.

1923 m. pulkininkas P. Tamašauskas kurį laiką (nuo birželio 10 d. iki spalio 24 d.) laikinai ėjo I karo apygardos viršininko pareigas, kartu eidamas ir pulko vado pareigas.

1926 m. balandžio–rugsėjo mėn. pulko vadas P. Tamašauskas dažnai važinėjo į Kauną, nes tuo metu ėjo prezidento Aleksandro Stulginskio adjutanto pareigas.

Pajuostyje dislokuoto Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko vado pareigas P. Tamašauskas ėjo 5 metus ir 1926 m. spalio 2 d. paties prašymu buvo išleistas į atsargą. Spalio 17 d. 4-ame pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulke buvo surengtos P. Tamašausko išleistuvės.

Atsargoje P. Tamašauskas išbuvo neilgai, nes prisidėjo prie 1926 m. gruodžio perversmo Lietuvoje ir grįžo tarnauti. 1926 m. gruodžio 24 d. atsargos pulkininkas P. Tamašauskas, jam pačiam prašant, priimtas į kariuomenę ir paskirtas I karo apygardos viršininku (nuo 1931 m. I karo apygarda reorganizuota į I pėstininkų diviziją).

1928 m. vasario 16 d. prezidentas A. Smetona I karo apygardos viršininkui pulkininkui P. Tamošauskui suteikė generolo leitenanto laipsnį. Tais pačiais metais generolas leitenantas išrinktas Lietuvos karininkų ramovės seniūnų tarybos nariu.

Nuo 1930 m. gegužės 15 d. iki birželio 20 d. generolas leitenantas P. Tamašauskas dalyvavo Aukštesniųjų kariuomenės viršininkų kursuose. 1935 m. rugpjūčio 29 d. Respublikos Prezidentas P. Tamašauskui suteikė aukščiausiąjį Lietuvos karininko – divizijos generolo – laipsnį ir jam prašant išleido į atsargą. Kaip Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriui jam buvo suteikta teisė dėvėti karišką uniformą būnant atsargoje.Nežinomas fotografas. © Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotrauka, GEK 25012/2

Valstybiniai nuopelnai P. Tamašauskui lėmė garbingą įvertinimą prieškarinėje Lietuvoje. Jis buvo apdovanotas antros rūšies Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio (1926 m.), Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu (1928 m.), Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordinu (1930 m.), Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių (1928 m.) ir Lietuvos nepriklausomybės medaliais. Taip pat ugniagesių ,,Artimui pagalbon“ 1-ojo laipsnio kryžiumi, Šaulių Žvaigždės, Skautų svastikos ordinais. Generolas buvo apdovanotas Čekoslovakijos Baltojo Liūto Kryžiaus 3-ojo laipsnio ordinu su kardais (1928 m.) bei Latvijos išsivadavimo karo 10-mečio medaliu.
Išėjęs į atsargą, P. Tamašauskas grįžo į savo ūkį Pajuostėje. Buvo gavęs žemės kaip karys savanoris.  Čia parašė atsiminimus „Mano tarnyba 1 pėstininkų pulke“,  bendradarbiavo laikraštyje „Lietuvos aidas“.

1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvos valstybę,prasidėjo represijos, trėmimai. Tragiškas likimas ištiko daugelį prieškarinės Lietuvos karininkų šeimų. Generolas, suprasdamas, kas jo laukia, jei pasiliks Lietuvoje, 1944 metų vasarą pasitraukė į Vakarus. Apsigyveno Vokietijoje, čia dirbo pas ūkininką. 1951 m. išvažiavo pas savo sesers anūką kun. Justiną Bertašių (1915-1999) į Kanadą, o iš ten persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas.

Kalifornijoje generolą globojo Los Andželo Šv. Kazimiero parapijos klebonas Jonas Kučinskas-Kučingis (1908-2009), kuris tarpukaryje buvo 6-ojo pėstininkų Pilėnų Kunigaikščio Margio pulko 2-ojo bataliono kapelionas. Mirė P. Tamašauskas 1951 m. lapkričio 27 d. Los Andžele, buvo palaidotas lietuvių Kalvarijų kapinėse.

Ramūno Guigos (ELTA) nuotr., 1999.1999 m. kun. J. Kučinsko-Kučingio iniciatyva buvo iškasti generolo palaikai, o urną su palaikais į Lietuvą gegužės 21 d. atvežė generolo Jono Černiaus (1898-1977) sūnus Vytautas. 1999 m. gegužės 28 d. generolo P. Tamašausko palaikai buvo perlaidoti Petrašiūnų kapininėse, Kaune (9 kv., 8 eilė, 16 kapas).

Tiems, kurie susipažinę su šalies tarpukario istorija, žinoma Lietuvos kariuomenės generolo Prano Tamašausko pavardė. Tačiau beveik nieko nebuvo žinoma apie generolo šeimą: tėvus, brolį ir seseris bei jo žmoną, sūnų. Buvo žinoma tik tiek, kad generolo žmona Aleksandra Tamašauskienė 1926 m. birželio 12 d. įkūrė Kunigaikštienės Birutės Karininkų Šeimų Moterų Draugijos Panevėžio skyrių, kuriam ilgus metus vadovavo. O generolo sūnus Algirdas Petras pasekė tėvo pėdomis ir tapo Lietuvos kariuomenės karininku. Apie tai buvo skelbta tarpukario spaudoje trumpose informacinio pobūdžio žinutėse.

Tačiau dabar vėl sustojame Salantų parapijos kapinėse prie paminklo, kurį kadaise puošė ant paminklo stovėjusi metalinė melstis suklupusio angelo skulptūra.
Nežinomas fotografas. Nuotr. Iš P. Vaniuchino archyvo.

Paminklo pagrindiniame fasade iškaltas įgilintu šriftu įrašas: „Š. † a. / Mano mylimiems tėvams / Juozapui † 1894 m. ir Onai † 1900 m. / Tomaševskiams / teipgi / auklėtoja – senutei / Barborai Deinor † 1885 m. / aukoja dėkingas sūnus / ir ainys Kunigas Petras.” Paminklas buvo pagamintas Latvijoje. Apie tai liudija dirbtuvių pagaminusių antkapinį paminklą įrašas paminklo apatinėje dalyje dešinėje pusėje: „C. TEITZ RIGA”.

Užkliuvo pavardė Tomaševskiai. Gal čia palaidoti generolo P. Tamašausko tėvai? Į šį klausimą padėjo atsakyti XIX-XX a. Salantų parapijos gimimo ir mirties metrikų bei Salantų parapijos gyventojų sąrašų knygos, kurios saugomos Lietuvos valstybės istorijos bei Salantų bažnyčios archyvuose.

Peržiūrėjus Salantų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios 1872-1880 m. krikšto metrikų knygas, visų pirmiausia buvo surastas P. Tamašausko gimimo įrašas. 1877 m. balandžio 13 d. eilės Nr. 79 įrašyta (įrašas rusų kalba): „Tūkstantis aštuoni šimtai septyniasdešimt septintais metais, balandžio tryliktą dieną, Salantų Romos Katalikų parapinėje bažnyčioje, vietinis kunigas Srogo pakrikštijo kūdikį Prano vardu visomis sakramento apeigomis. Gintališkės valsčiaus valstiečio Juozapo ir Onos, gimusios Einikytės Tomaševskių, teisėtų sutuoktinių, sūnus gimė tų pačių metų, mėnesį ir dieną, Imbarės kaime, Salantų parapijoje. Krikštatėviais buvo Teodoras Dreinius ir Kotryna, Jurgio Sruogio žmona“.

Vadinasi, Prano Tamašausko tikroji gimimo data yra 1877 m. balandžio 13 d. pagal tuomet Rusijos imperijoje galiojusį Julijaus kalendorių. Perskaičiavus į naująjį – Grigaliaus kalendorių – būtų balandžio 26 d.

Fotografas Julius Kanarskas. © Kretingos muziejaus muziejaus nuotrauka, GEK27120Salantų krikšto metrikų įrašuose minimi dar septyni Juozapo Tomaševskio ir Onos Einikytės vaikai: sūnus Petras Juozapas (g. 1865 m.), duktery Ona (g. 1867 m.), Magdalena (g. 1868 m.), Barbora (g. 1870 m.), Emilija (g. 1871 m.), Agnietė (g. 1873 m.) ir Kotryna (g. 1879 m.).

Suradus  Juozapo (1831–1894) ir Onos (1845–1900) Tomaševskių mirties metrikų įrašus, spėliojimai ir abejonės pasitvirtino. Kape tikrai palaidoti generolo tėvai.

1880 m., sulaukusi 13 metų, mirė pirmoji Tomaševskių duktė Ona. Sūnus Petras Juozapas tapo kunigu. Trečioji duktė Barbora 1890 m. ištekėjo už Kazimiero Eidėjaus iš Šniukščių kaimo, Mosėdžio parapijos, o ketvirtoji duktė Emilija 1893 m. ištekėjo už Antano Pociaus iš Imbarės kaimo, Salantų parapijos. Apie Tomaševskių dukterų – Magdalenos, Agnietės ir Kotrynos – likimą iki šiol nepavyko aptikti duomenų.

Metrikų knygų įrašai liudija, kad šeimos pavardės forma buvo Tomaševskiai (tarmiškai – Tamošauskai). Ši pavardės forma yra užrašyta ir generolo tėvų antkapinio paminklo įraše. 1918 m. įsakyme Apsaugos ministerijai, kuriuo Pranas buvo skiriamas į lietuvių pulką, jis vadinamas Tomaševičiumi. O jau 1919 m., kai jam buvo suteiktas pulkininko laipsnis, jis vadinamas Tamašausku.Pauliaus Vaniuchino nuotr., 2017

Pagal 1919 m. liepos 1 d. priimtus Pasų įstatus, kiekvienas Lietuvos pilietis, sulaukęs 17 metų, privalėjo turėti pasą. Pasų įstatuose buvo nustatyta, kad kiekvienas Lietuvos pilietis turi įsigyti pasą iki 1922 m. kovo 31 d. Nuo tos dienos visi kiti pasai ir asmens liudijimai nustojo galioti. Turint omenyje išvardytų teisės aktų priėmimo tvarką, tikėtina, kad P. Tamašauskas savo pase jau norėjo matyti savo „sutautintą“ pavardę. Regis, tai buvo žingsnis lietuvių tautinės tapatybės stiprinimo link.

Generolo P. Tamašausko tėvų kapavietę dengia akmens plokštė, apaugusi samanomis ir kerpėmis, vietomis užnešta žemės sluoksniu. Jokio teksto nematyti. Tik ją nuvalius išryškėjo iškaltas iškilus įrašas: „A. † A. ALEKSANDRA / TAMAŠAUSKIENĖ M. 1952 / BALAN. MĖN. 12 DIEN. / ILSĖKIS BRANGIOJI / MAMYTĖ. RAMYBĖJE. / NULIŪDĘ TAVIEJI.”, po įrašu išgraviruotos dvi sukryžiuotos ąžuolo šakelės.

Regis, kad Tamašauskų šeimoje buvo tik vienas žmogus, vardu Aleksandra. Tai – generolo žmona. Bet ar ji 1944 m. kartu su vyru nepasitraukė į Vakarus? Ar ji galėjo būti Salantuose palaidota, o galbūt čia jos tik simbolinis antkapinis paminklas?

P. Vaniuchino nuotr., 20171999 m. viename interviu generolo sūnaus Algirdo žmona Birutė Rozmanaitė-Tamašauskienė paminėjo, kad  1944 m., kai vokiečiai traukėsi, jos vyras, sunkios ligos pakirstas, gulėjo Kretingos ligoninėje. Ir ji ten buvo, slaugė jį. Generolo žmona tuo metu gyveno Salantuose ir nepanoro su vyru trauktis į Vakarus, nesiryžo palikti sergančio sūnaus.

Faktas tas, kad A. Tamašauskienė nepasitraukė su vyru į užsienį ir liko gyventi Salantuose. Apie tai, kad generolo žmona gyveno Salantuose, niekam nebuvo žinoma, arba apie tai galėjo žinoti tik labai siauras žmonių ratas.

Peržiūrėjus Salantų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios 1948-1956 m. mirties metrikų knygą,  buvo surastas A. Tamašauskienės mirties įrašas.

Aleksandro Jasučio ir Apolonijos Galkytės duktė Aleksandra Tamašauskienė mirė nuo širdies ligos 1952 m. balandžio 12 d. Salantų mieste. Ją palaidojo kunigas Vilhelmas Balandis balandžio 14 d. Salantų parapijos (Gargždelės k.) kapinėse. Bažnyčios metrikų knygoje įrašyta, kad našlė mirė būdama 64 metų.  Žinias apie A. Tamašauskienę padavė kunigas V. Balandis. Grafa, kurioje turėjo būti įrašyti duomenys apie likusius šeimos narius, palikta tuščia. Matyt tikslingai prelatas Antanas Simaitis, kuris surašė žinias į metrikų knygą, grafą paliko tuščią, kad apsaugotų vienturtį generolo sūnų ir jo šeimą.

Sutapimas ar ne, bet kunigas V. Balandis, kuris pateikė žinias apie mirusią A. Tamašauskienę ir kurią palaidojo, apie 1944 m. persikėlė į Telšių vyskupiją ir atvyko į Salantus. Čia jis 1945-1953 m. buvo altaristu ir Kalnalio administratoriumi.Petro Juknevičiaus nuotr., 2017.

Tarpukaryje kun. V. Balandis buvo 4-ojo pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko kapelionas, kuriam vadovavo P. Tamašauskas. Kunigas 1928 m. vasario 20 d. Panevėžio įgulos bažnyčioje aukojo Šv. Mišias, kai P. Tamašauskas šventė savo karinės tarnybos 25-ių metų sukaktį, o 1939 m. birželio 24 d. dalyvavo generolo sūnaus Algirdo Tamašausko vestuvėse.

Galutiniam tikslui pasiekti beliko tik surasti generolo P. Tamašausko gimtinės sodybos vietą. Vykstame į Imbarės kaimą, kuriame sutinkame vyresnės kartos imbariškį Valerijoną Jokubauskį. Jis iš savo motinos pasakojimų buvo girdėjęs, kad jo kaimynystėje esanti sodyba yra generolo P. Tamašausko gimtinė. Gyvenamieji trobesiai, kuriems daugiau negu šimtas metų, išliko iki šių dienų. Juos vėliau įsigijo Juozapas ir Salomėja Ruikiai. Šiuo metu generolo P. Tamašausko gimtinės sodyboje gyvena Ada ir Jurgis Venckai.

Pauliaus Vaniuchino nuotr., 2017Šiais metais pažymėsime 140-ąsias generolo Prano Tamašausko gimimo bei jo žmonos Aleksandros Tamašauskienės 65-ąsias mirties metines. Norėtųsi, kad ta proga būtų sutvarkytas generolo tėvų bei jo žmonos kapas, jo aplinka. Labai norisi tikėti, kad  iniciatyvą parodys Imbarės bei Salantų miesto seniūnijos.

2018-ieji paskelbti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio metais. Deja, bet generolo P. Tamašausko atminimas Kretingos rajone iki šiol nėra įamžintas. Dėl to būtina įtraukti generolo P. Tamašausko vardą į Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo Kretingos rajone programą.

Iš Kretingos krašto kilo daug garsių asmenybių, bet Lietuvos kariuomenės generolai tik du – Vladas Nagevičius ir Pranas Tamašauskas.

1. Generolo P. Tamašausko gimtinės sodyba, Kaštonų g. 9, Imbarės k. Koordinatės: 349379, 6212508 (LKS), 56.022933, 21.583745 (WGS).

2. Generolo P. Tamašausko tėvų ir žmonos kapas, Gargždelės k. Koordinatės: 350324, 6215554 (LKS), 56.050562, 21.597186 (WGS).