Herbiniai koklių fragmentai iš Salantų dvaro parko

P. Vaniuchino nuotr., 2013.

 Lietuvos dvaruose reprezentacinių patalpų funkcinis ir dekoratyvinis akcentas būdavo koklinės šildymo krosnys. Nors iki mūsų dienų neišliko nei Salantų dvaro, nei jame buvusių koklinių šildymo krosnių, tačiau archyvuose išliko dvaro inventorių, kuriuose yra užuominų apie dvare egzistavusias krosnys ir židinius. Sprendžiant iš 1785 m. Salantų dvaro inventoriaus, tuomet ponų name stovėjo keturios glazūruotų koklių krosnys su židiniais. Inventoriuje nurodoma, kad dvare buvo dvi prūsiškos baltų glazūruotų koklių krosnis su dengtais židiniais, kita buvo kaip marmuras glazūruotų koklių krosnis ir dar viena buvusi glazūruotų kavos spalvos koklių krosnis. Tačiau krosnių ir židinių kokliai inventoriuje nėra detaliau aprašyti.

Vėlesnių dvaro inventorių medžiagą gerokai papildys koklių fragmentai, kurie buvo surasti Salantų dvaro parke 2013 m. rugpjūčio 1 d. ir 15 d. vykstant parko rekonstrukcijos darbams. Tai herbiniai, karnyziniai, karūniniai, frizinių koklių fragmentai. Koklių fragmentai rasti kiek tolėliau nuo Nepriklausomybės paminklo, darbininkams rengiant takus, nukasus apie pusmetrį žemės sluoksnio. Deja, archeologiniai tyrimai, prieš pradedant parko rekonstrukciją šioje vietoje nebuvo atlikti. Koklių fragmentai atskleidžia dar vieną svarbų Salantų dvaro ir interjero raidos puslapį. Dauguma surastų koklių fragmentų datuojami XVII a.P. Vaniuchino nuotr., 2013.

Šiame straipsnyje pateikiami tik svarbiausi ir įdomiausi koklių fragmentai. Surastų koklių fragmentai glazūruoti baltos, mėlynos, geltonos ir žalios spalvos glazūra. Viename fragmente matosi groteliniai šalmai su karūnomis, o šalmo papuošale pavaizduotas Vainų giminės „Trąby“ herbas. Kitame fragmente matosi „Gozdava“ herbo fragmentas. Išlikusiame kito herbinio koklio fragmente matosi inicialai ir skydo papuošalai. Iš surastų koklių fragmentų matyti, kad  koklius iš abiejų šonų supo inicialai. Inicialai prie herbų atvaizdų buvo raižomi jau XVI a., o ypač paplito XVII a. Herbų inicialai atlieka informacinę funkciją. Pagal keturias išlikusias ir kitas menamas inicialų raides, jas būtų galima šifruoti taip: K (Kuchmistr), X (Xsiąże), C (Ciwun), S (Stárosta). Herbiniame reljefe būta ir datų, tai paliudija vieno fragmento apačioje išlikęs lotyniškas žodis „anno“, kuris rašomas prieš metus.

Pagal surastus herbo fragmentus ir inicialus, juos reikėtų priskirtini Lietuvos didžiajam prievaizui, Gandingos tijūnui, Plungės ir Palangos seniūnui, Salantų dvarininkui Stanislovui Kazimierui Vainai (? – 1649), kuris mirė Palangoje ir buvo palaidotas Salantų bažnyčioje. S. Vainos jungtinio herbo pirmame skydo lauke buvo Trijų ragų (Trąby), antrame – Kirvio (Oksza), trečiame – Dvigubos lelijos (Gozdawa) ir ketvirtame – Radvano (Radwan) herbai. Keturis herbus sujungė mažesnis skydas (vadinamas herbo širdimi), kuriame buvo pavaizduotas Korčako (Korczak) herbas.

Herbais ir inicialais puoštų koklių fragmentai dar kartą įrodo, kad XVII a. Salantų dvare herbiniai kokliai, jais puošti židiniai ir krosnys buvo puošni ir neatskiriama dvaro interjero dalis. Jų suradimo vieta tai dar kartą patvirtina, kad S. Vainos valdymo laikais Salantai kūrėsi naujoje vietoje tai yra dabartinio miesto teritorijoje. Tokį faktą paliudija ir XVII a. žinomo pamokslininko, teologijos profesoriaus Augustino Vitunskio 1649 m. išleistas pamokslas, kuris buvo pasakytas Salantuose per Stanislovo Vainos laidotuves. Autorius pamoksle kalba apie naują Salantų dvarą, naujoje vietoje S. Vainos nurodymu pastatytą bažnyčią ir naujas fundacijas jai.P. Vaniuchino nuotr., 2013.

Pasak istorinių šaltinių, Salantai anksčiau buvo įsikūrę pietvakariniame miesto pakraštyje netoli arba šalia Gaidžio kalno. Pirmą kartą Salantai paminėti 1556 m., kaip Skilandžių dvaras, o apie 1638-uosius Skilandžiai pradėti vadinti dviem vardais - Skilandžiai, kitaip – Salantai, ir tik apie 1640 m. miestelis pradėtas vadinti Salantais. Apie 1626 m. iš Zigmanto III Vazos arklininko Mikalojaus Pasamovskio Skilandžius įsigijo Žemaitijos seniūnė Elžbieta Valavičienė, o jau 1631 m. ji padovanojo Skilandžių dvarą savo sūnui iš pirmos santuokos LDK virtuvininkui S. Vainai.

S. Vainos ir jo žmonos Elžbietos Kiršenšteinaitės - Vainienės valdymo laikais Salantai pradėjo kurtis naujoje vietoje, buvo pastatytas naujas dvaras, nauja bažnyčia. Taip pat bažnyčiai Vainos 1646 m. suteikė naujas fundacijos. Tuo laikotarpiu Skilandžiai pakeitė pavadinimą ir tapo Salantais, o netrukus Salantai buvo pavadinti miestu.  Iš dalies S. Vainą reikėtų laikyti naujųjų Salantų įkūrėju, o Salantus reikėtų vadinti Vainų miestu.