Gaidžio kalno legendos, pilkapiai ir koplyčia


Juozo Mickevičiaus nuotr. © Kretingos muziejaus nuotrauka IF 4899-2.Įsikūręs vaizdingose Salantos upės pakrantėse, stovi Salantų miestas, kurio pradžia – Skilandžių dvaras. Manoma, kad Skilandžiai buvo įsikūrę pietvakariniame miesto pakraštyje esančiame Gaidžio kalne arba netoli. Iš visų kalnų ir kalnelių, esančių Salantos upės slėnyje, šis yra labiausiai padavimais,legendomis ir įvairiausiais pasakojimais apipintas.

Viename iš padavimų pasakojama, kad Erlos slėnyje esančiame Alkos kalne buvusi pagoniška dievo žalčio Pilvyčio šventykla, kurioje stovėjo aukuro akmuo ir degė šventa amžinoji ugnis. Po šimtamečiais ąžuolais įrengtoje buveinėje drauge su žalčiais gyveno žynys. Amžinąją ugnį prižiūrėjo 40 vaidilučių,kurios gyveno ir žalčius maitino už salų pelkės, Salanto slėnyje stūksančiame kalne, dabartiniu metu vadinamu Gaidžio kalnu. Į kalną žmonės sunešdavo ir aukas dievui Pilvyčiui. Kadangi daugiausia buvo aukojami šio žalčių dievo mėgstami skilandžiai, todėl vietovę pradėta Skilandžiais vadinti.

Kitas padavimas pasakoja, kad neatmenamais laikais Skilandžių apylinkes buvo užlieję didžiuliai vandenys. Po didelių liūčių, tie vandenys dar labiau pakildavo. Kartą, po tokių liūčių, įsikibę į didžiulį ąžuolą, plaukė du žemaičiai. Kai sustojo pailsėti, staiga vienas iš jų pamatė vandens apsuptą salą ir sušuko: “Veiziek, sala ontaa”. Skilandiškiams patikęs šis pavadinimas ir nuo to laiko jie savo gyvenvietę Salantais pradėjo vadinti.

© Kretingos muziejus nuotrauka GEK 20192.Gaidžio kalno koplyčia. Dar pasakojama, kad Kalnalio lankose, ir apie buvusią Skilandžių gyvenvietę, buvo ir dabar dar galima pamatyti daug kalvelių. Pavasarį ir rudenį, pliaupiant smarkiam lietui, visas lankas užliedavo vanduo. Tik Skilanžių gyvenvietę, ir kalveles, kurios žmonėms atrodydavo tarsi salos buvo galima matyti vandens užlietose lankose. Žmonės matydami tokias salas sakydavo: “sala ontaa , sala ontaa”. Nuo tų žodžių, naująją gyvenvietę, kuri įsikūrė ant kalno šalia Skilandžių, žmonės ir pavadino Salantais.

O čia dar vienas padavimas, kodėl kalnas apipintas įvairiausiais pasakojimais Gaidžio vardu vadinamas. Sakoma, kad labai seniai vienas žmogus nutarė nešti į turgų gaidį parduoti. Nuėjęs į tvartą, gaidžio nerado. Gaidys lyg žemėn prasmego. Anksti rytą atsikėlęs, žmogus vėl išėjo gaidžio ieškoti, pavargęs, prisėdo ir staiga ant kalno išgirdęs gaidžio balsą. Puolė į tą kalną, o ten – tuščia. Tik vidurnaktį ir ankstyvą rytą žmonės girdėdavę gaidį giedant ir sparnais plakant. Bijodami piktų dvasių, toje vietoje žmonės pastatė koplyčią, kuri iki pat šių dienų vadinama Gaidžio koplyčia arba kalnu.

Kalvos pietvakarinėje dalyje, už koplyčios stūkso keli pilkapiai. Didžiojo pilkapio tyrinėjimai parodė, kad jį sudaro 2 koncentriniai, 5 ir 10 m skersmens vainikai, virš kurių supiltas smėlio ir akmenų sampilas. Tarp vainikų pilkapyje atidengti 4 nedideli, ovalo pavidalo vainikėliai, kuriuose surasta degintų žmonių kapų ir nedidelių lipdytų molio puodelių.


Pilkapiuose mirusieji laidoti I tūkst. prieš Kr. II pusėje, o šiaurinėje kalvos dalyje, kurios nemaža dalis nukasta, yra I tūkst. po Kr. kapinynas. Rytinėje Gaidžio kalno papėdėje guli akmuo nulyginta plokštuma, siejamas su pagonių kulto apeigomis, o vakarinėje dalyje aptikta X-XIII a. gyvenvietei būdingų radinių. Manoma, kad šalia Gaidžio kalno arba netoliese XVI a. pradėjo formuotis Salantai (anksčiau Skilandžiai), kurie pirmąkart rašytiniuose šaltiniuose paminėti 1556 m. Taip pat manoma, kad čia XVII a. pradžioje Mikalojus Pasamovskis pastatė pirmąją šv. Mikalojaus titulo bažnyčią.


Norėdami išsaugoti šios vietos atminimą, apie 1935 m. salantiškiai (tuometu Salantų parapiją administravo kun. Stanislovas Mažeika) pastatė 10,5 kv.m. neogotikinio stiliaus raudonų plytų mūrinę koplyčią iš likusių nuo bažnyčios statybos plytų. Iki tol čia stovėjo medinė koplytėlė apie kurią užsimena 1925 m. Aleksandras Bendikas kalendoriuje “Keleivis, išeinąs į Žemaičius ir Lietuvą...”.

Sovietiniais metais buvo skleidžiami gandai, kad neva po Gaidžio kalno koplyčios grindimis buvo užkasti lobiai, todėl salantiškiai eidavo ieškoti tų lobių ir niokodavo koplyčią. Salantiškis gydytojas Jonas Simaitis (1919-1981) atstatinėjo koplyčią, nuolatos rūpinosi ja. Jo rūpesčiu buvo uždengtas stogas, sudėti langai, įstatytos durys. 1948 m. kitas salantiškis tautodailininkas Petras Kalenda (1904-1986) padarė altorių.

1987 - 1988 m. koplyčią savo lėšomis ir konkrečiu darbu, atstatė skulptorius Vilius Orvidas (1952–1992). Jam talkino ir statybos darbus atliko salantiškiai Stasys Maksvytis ir Vidmantas Drakšas. Koplyčioje ant akmenų buvo pastatyta granitinė mensa su užrašu “Ave Maria”. Ant mensos buvo pastatyta ne V. Orvido darbo medinė Marijos Sopulingosios statūla su perverta kalaviju širdimi, karūna, su inkarais, sujuosta mėlynu kaspinu, po kojomis gėlės. Po pusmečio medinė Marijos Sopulingosios statūla buvo pakeista į akmeninę, kurią iškalė pats V. Orvidas.A. Donausko nuotr., 1999.

1988 m. V. Orvidas pakvietė žymų dailininką Vaidotą Žuką, kad jis ištapytų Gaidžio kalno koplyčią freskomis. Šešiakampio plano koplyčios sienas V. Žukas ištapė nuo apačios iki viršaus. Siužetą ėmė iš Marijos gyvenimo: tik įėjus pro duris kairėje pusėje – vaza su aukštomis lelijomis, simbolizuojančiomis Nekaltąjį Prasidėjimą. Dešinėje pusėje – nuogas Kūdikėlis Jėzus, rankose laikantis raudoną vaisių. Kairėje sienoje apačioje – Trys Karaliai, sveikinantys palubėje sėdinčią Madoną su klūpančiu Kūdikėliu ant jos kelių. Kairėje prie altoriaus stalo dailininkas nutapė Paskutinės vakarienės stalą, tik be apaštalų. Viršutiniame plane, palubėjetas pats avinėlis pavaizduotas savo šlovėje, su nimbu ir tradiciniu kryželiu prie kojos. Dešinėje sienoje nuo įėjimo nutapė akmeninius vestuvių Kanos Galilėjoje indus, liudijančius Kristaus stebuklą, kurį išprašė Marija – vyno padauginimą. Dešinėje prie altoriaus V. Žukas nutapė Pietą – nuo kryžiaus nuimtą Kristų, gulintį ant Marijos kelių. Virš šios Pietos – vijoklinių gėlių apvadas, primenantis liaudišką skrynių ar langinių puošybą.

1988 m. gegužės 8 d. Gaidžio kalno koplyčia buvo pašventinta. 2011 m. vasario 19 d. Apaštalinė Penitenciarija suteikė Gaidžio Švenčiausios Mergelės Marijos Apsilankymo koplyčioje visuotinius atlaidus titulinės šventės dienoje (Gegužės 31 d.).

Tik J. Simaičio ir V. Orvido dėka, Gaidžio kalno koplyčia tebestovi iki šių dienų. Be abejo, reikia paminėti, kad sovietmečiu Salantų vykdomojo komiteto valdžios nurodymu, koplyčia turėjo būti nugriauta ir visiškai sunaikinta. Deja jų norams nebuvo lemta issipildyti ir mes tuo dziaugiamės. Šiandien didžiuojamės koplyčia ir Gaidžio kalnu, kuris davė pradžią Salantams.