Skilandžiai davė pradžią Salantams

Nuotr. iš P. Vaniuchino archyvo

Salantų pradžia – Skilandžių dvaras ir gyvenvietė, nors nėra žinoma tiksli jų vieta. Manoma, kad Skilandžiai buvo įsikūrę pietvakariniame dabartinių Salantų pakraštyje, Salanto upės kairiajame krante, netoli arba šalia Gaidžio kalno. Vėliau Skilandžių gyvenvietės sodybos buvo perkeltos ant aukštumos ir davė pradžią XVII a. atsiradusiam Salantų miestui.

Skilandžių vietovardis kilo nuo asmenvardžio Skilandis. Yra žinoma, kad XVII a. pradžioje čia dar gyveno Skilandaičiai, kurie minimi 1631 – 1640 metų Skilandžių – Salantų bažnyčios krikšto metrikoje. Asmenvardis Skilandaitis tai vedinys iš asmenvardžio Skilandis, kuris sudarytas su lietuviška priesaga -aitis. Minimu laikotarpiu ši priesaga buvo viena iš dažnesnių. Apie XVII a. vidurį, šis asmenvardis išnyko.

Iki XVII a. vidurio būta įvairių Skilandžių vardo užrašymų: pradžioje - Skilandžiai, vėliau – Skilandžiai, kitaip Salantai, Salantai Skilandžiai ir Salantai.1631 – 1640 metų Skilandžių – Salantų bažnyčios krikšto metrikoje, Salantų (Saląnti) vardas pirmą kartą paminėtas 1640 m. vasario 2 dieną. O nuo 1668 m. Salantai jau vadinami miestu. Taigi, Salantams pradžią davė Skilandžiai, kurių vardas pirmą kartą paminėtas Lietuvos Metrikoje.

Lietuvos Metrika – Lietuvos didžiojo kunigaikščio kanceliarijos knygos, valstybinis, seniausias, pagrindinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės archyvas. Jis formavosi nuo XIV a. pabaigos. Rusijos imperija, XVIII a. pabaigoje aneksavusi Lenkijos ir Lietuvos valstybę, Lietuvos Metriką išsivežė į Sankt Peterburgą. Dabar pagrindinis Lietuvos Metrikos fondas (daugiau kaip 600 knygų) saugomas Maskvoje. Kelios dešimtys atskirų knygų yra Lenkijos saugyklose. Viena – Lietuvoje.

Lietuvos Metrikos 252 - oji knyga ypatingai reikšminga Salantų istorijai. Šios knygos 1556 m. dokumente pirmą kartą paminėtas Skilandžių vardas. Joje rašoma:

„1556 Viešpaties gimimo metais kovo mėnesio 19 dieną, ketvirtadienį.

Prieš mus, teisėjus paskirtus galingojo pono Jo Malonybės pono Mikalojaus Radvilos, Vilniaus vaivados, rūmų maršalkos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio, Bresto seniūno, Borisovo ir Šiaulių laikytojo, prieš Ašmenos vėliavininką Paulių Kasparaitį Ostrovickį ir prieš Veliuonos vietininką Joną Andriejaitį Novickį, stojęs valdovo Žemaičių žemės Beržėnų valsčiaus tijūnas ponas Merkelis Stanislovaitis Šemeta ir ponas Stanislovas Šemeta, ir ponas Jonas ir ponas Merkelis Andriejaičiai Zavišos, geranoriškai ir aškiai mums patikino, kad jų malonybių pirmtakai už ilgą tarnybą Martynui Janavičiui, dovanojo iki gyvos galvos du savo dvarus: vieną - Baltmiškių Viduklės valščiuje, o kitą - Skilandžių Pavandenės valsčiuje, kuriuos tas Martynas nuo jų pirmtakų dovanojimo iki šiol laikė be patvirtinimo, kurie įgimta teise atiteko jiems po velionio pono Stanislovo Kęsgailos, valdovo pataurininkio, Mogiliavo ir Tikocino laikytojo mirties.

Gali minėtas Martynas tuos du dvarus valdyti su žmonėmis ir su visais arimais, ir su visomis pievomis iki gyvos galvos, nepildant mums jokių tarnybų ir prievolių tų dvarų, o po jo mirties tie dvarai turi atitekti jų malonybėms.

Ir šiuo metu Martynas Janavičius pareiškė, kad jis gyvendamas tuose dvaruose negali jų įkeisti, tik iki savo mirties gyventi nori ir jais naudotis bei tų dvarų žemes akylai sergėti, kad jam valdant niekas neužgrobtų.

Ir šiam reikalui abi šalys sau paėmė raštus ir prie mūsų ką papasakojo ir patikino, perskaitė, ir visa tai į Vilniaus vaivadijos knygą buvo įrašyta. 

Ir mes tą geranorišką jų patikinimą išklausėme ir liepėme įrašyti. Ir šiam reikalui jie paėmė sau išrašus su mūsų antspaudais“.

Salantų vardo kilmė aiški – susidarė iš upės Salantas daugiskaitos. Nuo Salantų kilęs humanitarinių mokslų daktaras Pranas Kniūkšta remdamasis kalbininku Pranu Skardžiumi nurodo, kad Salantas yra labai senas žodis, sudarytas su priesaga -nt-, kurią turi dabartiniai dalyviai. Šaknis Sal- siejama su sala ir veiksmažodžiu salti, kuris reiškia „palengva tekėti“. Išeitų, kad Salantas buvo palengva tekanti upė.