Gargždelės kapinės ir šv. Barboros koplyčia

Nežinomas fotografas. Nuotr. iš P. Vaniuchino archyvo.Už Salantų, šalia Plungės - Skuodo kelio, Gargždelės kaime yra Salantų parapijos kapinės. Kada konkrečiai buvo įkurtos kapinės - nežinia. Tačiau jau 1790 m. Salantų dvaro inventoriuje minimos šios kapinės, kuriose stovi ir koplyčia. Reikia manyti, kad jos jau veikė XVIII a. pradžioje, o gal net ir anksčiau.

1806 m. vizitacijos akte nurodoma, kad šventoriuje, kuris randasi pusantro varsto atstumu nuo bažnyčios, laidojami mirusiųjų kūnai. Čia stovi sena koplyčia, kurioje vienas altorius, naujai sudėtos lentų grindys ir apkaltos sienos. Pažymėta, kad koplyčiai reikalingi nauji langai ir stogas virš kurio kyla bokštelis su metaliniu kryžiumi, o jame kabo nedidelis varpelis.

Prie koplyčios iš keturių ąžuolinių stulpų pastatyta (keturstulpė – aut. past.) varpinė, kurioje kabo nedidelis varpas, o jos stogas malksnomis dengtas. Pati varpinė aptaisyta akmeniniu aptvaru.

XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje, Salantų dvarą valdė Gorskiai. 1824 m. Telšių pavieto maršalka Leopoldas Gorskis, padedant Salantų parapijiečiams per klebono Tadeušo Laurinovičiaus pastangas, Gargždelės kapinėse pastatė naują koplyčią, kurią konsekravo šv. Barboros titulu.

Koplyčios eksterjere, virš pagrindinių durų, įmūryta fundacinė lenta, kurioje iškaltas Nalenčo herbas ir abipus jo užrašas lotynu kalba: „Hedificans edificavi domum in habitaculum tuum firmis simum solium tuum in sempiternum. 3. Reg. C. 8. V. 13“. Žemiau kitas užrašas lotynų kalba: „FUNDATOR HUIUS ECCLESIÆ ILLUSTR. M. D. LEOPOLDUS NALĘCZ GORSKI MARESCH. DISTR. TELSENSIS EQUES ORDINIS TEUTONENSIS CUM AUXILIO PAROCHIANO RUM SALANTENSIUM A. D. 1824“. Vertimas: „Aš statyte pastačiau namus gyventi, tvirčiausią tavo sostą per amžius. 3 Kar 8,13“. „Šios bažnyčios fundatorius Jo šviesybė Leopoldas Nalenč Gorskis, Telšių pavieto maršalka, Teutonų Ordino, padedant Salantų parapijiečiams 1824 Viešpaties metai“.

Koplyčia pastatyta renesansinio stiliaus, apsidės plano, priekiniu fasadu atsisukusi į Salantų miestą. Ji stovi senesnėje kapinių dalyje. Koplyčios pamatai sumūryti iš akmenų, sienos iš plytų, kurios iš vidaus ir iš išorės tinkuotos. Fasadus skaido arkos, apskritimo ir pusapvalės formos langai. Priekiniame ir galutiniame fasaduose - keturkampės dvivėrės durys. Galutiniame bažnyčios fasade, virš durų kabo medinis kryžius. Pastato perdengimai mediniai. Stogas trišlaitis, anksčiau buvo dengtas čerpėmis. Virš jo kyla renesansinis bokštelis su vingraus silueto šalmu. Virš bokštelio ir presbiterijos kyla kalvio darbo geležiniai kryžiai.

Koplyčios viduje, virš įėjimo įrengtas vargonų - choro balkonas, kurį laiko keturios masyvios mūrinės kolonos. Grindys dengtos lentomis, anksčiau buvo grįstos plytomis. Lubos lenkto skliauto formos.

1827 metų vizitacijos akte pažymėta, kad koplyčioje trys altoriai, kurie nutapyti ant drobės. Didžiojo altoriaus pirmame tarpsnyje įtaisytas šv. Barboros kankinės paveikslas, antrame – šv. Petro. Evangelijos pusėjes (žiūrint į altorių, kairioje koplyčios pusėje) altoriaus pirmajame tarpsnyje šv. Rozalijos, antrame – šv. Agotos paveikslai. Skaitinių pusės (žiūrint į altorių, dešinėje koplyčios pusėje) altoriaus pirmame tarpsnyje – šv. Roko, o kitame šv. Izidoriaus paveikslai. Tapytų altorių mensa medinė ant kurios stovi dažytas tabernakulis. Už altoriaus zakristija iš kurios pro dvejas duris patenkama į presbiteriją. Ją nuo bažnyčios skyrė melsvai dažytos grotos. Sakykla kuri įrengta virš klausyklos taip pat melsvai dažyta.

Šalia koplyčios, į pietvakarius nuo jos stovi medinė varpinė, kuri pastatyta XX a. 3 dešimtmetyje. Ji keturkampė, nežymiai į viršų siaurėjanti. Varpinę sudaro tašytų rąstų karkasas, prie kurių vertikaliai prikaltos pusapvalės skersinio pjūvio lentos. Langų angos keturkampės. Stogas keturšlaitis, dengtas skiedromis, o virš jo kyla ornamentais puoštas, ažūrinis kryžius. 1827 m. vizitacinio akto duomenimis varpinėje buvo du varpai: viena svėrė 6 akmenis, o antaras – 10 svarų. Dar vienas varpas, kuris svėrė 3 svarus buvo koplyčioje.

1925 m. A. Bendikas rašė: „<...> Vokiečių kaizeris visiškai apsilpnėjęs, užsakė atiminėti iš visų bažnyčių varpus, paliekant tik po vieną. <...> 1918 metuose <...> ir nuo parakvijos kapų iš Gargždelės atėmė vieną ir paskutinį, (nes ten vienas ir tebuvo) iš seniausių varpų, kurs turėjo arti 300 metų, bet tebebuvo labai maloningo ir garsaus balso, kurs savo maloningu balsu priiminėjo kiekvieną parakvijoną, atkeliaujantį ilsėtis į tą ramybės vietelę <...>“.

Kaip pažymi 1827 m. vizitacijos aktas, 1824 m. parapijiečiai kapines aptvėrė akmeniniu aptvaru.

Koplyčios dydis, planas, interjero įrengimas bei šalia esanti varpinė leidžia manyti, kad jos fundatoriaus sumanymu čia turėjo būti ne kapinių koplyčia, o bažnyčia, veikianti kaip Salantų parapinės bažnyčios filija. Tai patvirtina ir minėtas užrašas fundacinėje lentoje, kuriame pastatas įvardijamas kaip „bažnyčia“ (lotyniškai „ecclesia“).

1906 metais nugriovus senąją Salantų bažnyčią, į Gargždelės koplyčią buvo perkelta dalis jos įrangos. Kol Salantuose buvo pastatyta laikinoji bažnyčia, čia vyko visos pamaldos. Vėliau pamaldos čia vykdavo tik šventėmis.

Pokario metais komunistams vykdant 1948 - 1949 metais bažnyčių turto nacionalizaciją, Gargždelės kapinių koplyčia su varpine buvo suvalstybinta ir atiduota Salantų valsčiaus, o vėliau - Salantų miesto nuosavybėn. 6 dešimtmetyje ja naudotis leista Kretingos kraštotyros muziejui, įrengusiam čia savo fondų saugyklas, kuriose buvo saugomi Salantų apylinkėse surinkti eksponatai. 1989 m. koplyčia buvo sugražinta tikintiesiems, kuri netrukus buvo restauruojama. Čia daug darbo įdėjo Vilius Orvidas.

Gargždelės kapinėse palaidotas Žemaičių vyskupo M. Valančiaus tėvas Mykolas Valančius, amžinam poilsiui čia atgulė Rietavo muzikos mokyklos vadovas, kapelmeisteris Jozefas Eduardas Mašekas, knygnešys, kalendorių ir elementoriaus leidėjas Aleksandras Bendikas, akmentašiai Kazimieras ir Vilius Orvidai, liaudies meistras Petras Kalenda, kraštotyrininkas Adolfas Nezabitauskas, Salantų kraštotyros muziejaus įkūrėjas Aleksas Gapanavičius ir kiti žymūs šio krašto žmonės.